1944 m. birželio 6 d. Sąjungininkų (JAV, Didžiosios Britanijos ir Kanados) kariuomenių išsilaipinimas Normandijoje, Prancūzijoje ir puolimo pradžia, siekiant išvaduoti Vakarų Europą nuo nacių Vokietijos.

infekcinių ligų sukėlėjų, esančių ant žmogaus kūno ar jam priklausančių daiktų, naikinimas cheminėmis medžiagomis, siekiant sustabdyti infekcinių ligų sukėlėjų plitimą ir perdavimą kitiems žmonėms ar aplinkai.

šešiakampė žvaigždė, judaizmo ir žydų kultūros simbolis. Antrojo pasaulinio karo metu vokiečių kontroliuojamose teritorijose žydai privalėjo segėti geltonos spalvos Dovydo žvaigždę (vok. Judenstern), kad būtų atskirti nuo kitų žmonių. Vokiečių okupuotoje Generalinėje gubernijoje, centrinėje Lenkijoje, žydai privalėjo save žymėti baltu rankos raiščiu su mėlyna Dovydo žvaigžde.

(vok. specialios pajėgos arba operatyvinės grupės) – mobilūs vokiečių SS ir policijos daliniai, turėję specialią užduotį surasti ir „nukenksminti“ (t. y. nužudyti) nacių Vokietijos priešus. Specialios pajėgos pradžioje veikė Austrijoje 1938 m., vėliau Bohemijoje ir Moravijoje 1939 m. 1939 m. rudenį specialios vokiečių policijos pajėgos nužudė 60 tūkstančių žmonių, daugiausia lenkų, taip pat žydų. Vokietijai užpuolus Sovietų Sąjungą 1941 m. birželio 22 d., specialios pajėgos organizavo, prižiūrėjo ir vykdė milijonų žmonių žudynes – sovietinių karo belaisvių, pasipriešinimo kovotojų, žydų, romų, neįgaliųjų ir kitų.

1919 m. Benito Mussolinio pradėtas politinis judėjimas Italijoje, 1921 m. peraugęs į Nacionalinę fašistų partiją, PNF. Benito Mussolinio rankose buvo aukščiausia valdžia Italijoje nuo 1922 m. iki 1943 m. Nuo 1926 m. Mussolinis valdė kaip absoliutus diktatorius. Italijos fašizmas įkvėpė Vokietijos nacius. Fašizmas laikėsi antidemokratinių, antiliberalių, antikomunistinių, nacionalistinių, rasistinių ir antisemitinių pažiūrų. Fašistų idealui buvo būtini lyderis ir bendruomenė.

Krokuvos, Varšuvos, Radomo ir Liublino sritys. Tai centrinės Lenkijos teritorija, kuri 1939 m. spalį – 1945 m. sausį priklausė Vokietijai. Jos valdytoju buvo paskirtas Hansas Frankas, kuris rezidavo Krokuvoje.

vokietijos nacių partijos jaunimo organizacija.

pinigų perteklius, kai jų vertė krenta, o prekių ir paslaugų kainos auga.

Centrinės ir Rytų Europos žydų kalba iki Antrojo pasaulinio karo. Kalba sudaryta iš senosios vokiečių, hebrajų ir slavų kalbų. Jidiš rašmenys yra hebrajiški.

(vok. žydų taryba) – uždarę žydus į getus, naciai liepė kaliniams sudaryti nuo 12 iki 24 narių geto tarybas. Tarybos bendravo su vokiečių valdžia, vykdė vokiečių įsakymus ir palaikė vidinę tvarką getuose.

taip kaliniai vadino Aušvico-Birkenau koncentracijos ir mirties stovyklos barakus-sandėlius, kuriuose laikė ir saugojo iš naujai atvykusių kalinių pavogtus daiktus. Sandėliai buvo vadinami Kanada, nes ši šalis atrodė įkūnijanti gerovę ir turtą.

nacių stovyklų kalinys, vokiečių valdžios paskirtas prižiūrėti kitus kalinius.

(vok.) – nacių stovyklų kalinių grupės ar būriai, dažniausiai suskirstyti pagal gautas užduotis, pavyzdžiui, miško kommando dirbo miške arba sonderkommando dirbo dujų kamerose ir krematoriumuose.

žmonių sulaikymo ir įkalinimo vieta. Nacių koncentracijos stovyklose žmonės buvo uždaromi dėl politinių įsitikinimų ir pasipriešinimo nacių režimui, religinių įsitikinimų, seksualinės orientacijos, socialinės ir tariamos rasinės priklausomybės. Stovyklų kaliniai atliko priverstinius darbus. Pirmoji koncentracijos stovykla Dachau netoli Miuncheno buvo įkurta 1933 m. Neužilgo ėmė veikti naujos koncentracijos stovyklos Vokietijoje ir okupuotose teritorijose. Dvi iš jų – Maidanekas ir Aušvicas-Birkenau buvo kartu koncentracijos ir mirties stovyklos (taip pat žr. mirties stovyklos).

krosnis, kurioje buvo deginami žmonių lavonai.

(žr. maisto kortelė).

kortelė su joje žymimais kuponais maistui įsigyti. Maisto kortelės naudojamos, kai trūksta maisto (pavyzdžiui, karo metu). Antrojo pasaulinio karo metu Europoje buvo naudojamos maisto kortelės, su kuriomis buvo galima įsigyti skirtingų maisto produktų. Maisto tiekimas getuose kalėjusiems žydams buvo taip sumažintas, kad daugelis mirė iš bado

specialios stovyklos, sukurtos tam, kad jose būtų masiškai naikinami žmonės. Žmonės buvo naikinami dujų kamerose arba nuodijami dujomis automašinose uždaru kėbulu. Per Antrąjį pasaulinį karą nacių Vokietija įkūrė šešias mirties stovyklas okupuotos Lenkijos teritorijoje. Tai Chelmnas, Belzekas, Sobiboras, Treblinka, Maidanekas ir Aušvicas-Birkenau. Paskutinės dvi buvo ir koncentracijos stovyklos (taip pat žr. koncentracijos stovyklos).

Vokietijos politinis judėjimas, kurio pagrindu 1920 m. buvo sukurta Vokietijos nacionalsocialistų darbininkų partija (vok. Nationalsozialistische Deutsche Arbeiterpartei, NSDAP). NSDAP vadovavo Adolfas Hitleris, valdęs Vokietiją 1933 – 1945 m. Naciai laikėsi antidemokratinės, antihumanistinės, ultranacionalistinės, griežtos antisemitinės, rasistinės, socialinio darvinizmo ir imperializmo ideologijos, taip pat siekė išplėsti vokiečių gyvenamąsias erdves (vok. Lebensraum). Naciai kūrė „germaniško kraujo žmonių bendruomenę“, kurioje neturėjo gimti vaikų iš mišrių tėvų ir neturėjo būti rasiškai netinkamų žmonių. Tokie nacių akyse buvo gėjai ir visi negermaniškos rasės žmonės, pavyzdžiui, romai ir žydai. Tokius žmones ir jų grupes naciai vertino kaip visuomenės problemą, kurią reikėjo vienokiu ar kitokiu būdu spręsti. Į žydus buvo žiūrima kaip į istorinį priešą, per paveldimumą nešantį mirtiną, vokiečių arba arijų rasei priešišką virusą. Galiausiai vokiečių visuomenė turėjo būti išvalyta nuo gyventi nevertų individų (tokie buvo fizinę ar psichinės sveikatos negalę turintys žmonės, taip pat sergantys tam tikromis paveldimomis ligomis). Visi jie buvo vadinami veltėdžiais ir asocialiais elementais. Pradėję Antrąjį pasaulinį karą 1939 m., naciai ypač radikalizavo savo politiką. Tai vedė prie beprecedenčių nusikaltimų žmogiškumui (taip pat žr. holokaustas, eugenika ir rasizmas).

(angl. displaced persons, DP, dipukai) – buvę koncentracijos, mirties ir priverstinio darbo stovyklų kaliniai, pabėgėliai, kurie po Antrojo pasaulinio karo pabaigos neturėjo, kur gyventi ir liko stovyklose. Eilę metų po karo pabaigos perkeltieji asmenys buvo priversti gyventi perkeltųjų asmenų stovyklose.

(jidiš sunaikinimas) priešiškumas žydams ir žydų žudynės, žydų turto plėšimas.

išankstinės nuostatos ir diskriminacija žmonių atžvilgiu. Pseudomokslinės pažiūros, teigiančios, kad visuomeniniu ir intelektualiniu atžvilgiu žmonės kaip skirtingų rasių atstovai yra nelygiaverčiai (taip pat žr. ksenofobija).

1918 m. sukurta Sovietų Rusijos kariuomenė, 1946–1991 m. – Sovietų Sąjungos kariuomenė.

SA Sturmabteilung (vok.), šturmuotojų būrys. SA buvo Nacionalsocialistų partijos (vok. NSDAP) sukarinta organizacija, turėjusi esminį vaidmenį trečiajame ir ketvirtajame 20 a. dešimtmečiuose. SA pakeitė SS (žr. nacionalsocializmas arba nacizmas, taip pat SS).

Aušvico-Birkenau koncentracijos ir mirties stovyklos pastatas, kuriame buvo valomi ir dezinfekuojami drabužiai. Tame pačiame pastate vyko kalinių atranka darbui, registracija, nuskutami plaukai, dezinfekuojami rūbai, žmonės verčiami praustis.

bendros žydų maldos ir susirinkimų vieta.

(vok. Schutzstaffel, vadinamieji apsaugos daliniai) – nacių sukarinta organizacija Vokietijoje 1925 – 1945 m. Pradžioje SS veikė kaip Adolfo Hitlerio asmens sargyba. Organizacijos reikšmė ir veikla išsiplėtė, kai jos vadovu 1929 m. tapo Heinrichas Himleris. Jam vadovaujant SS tapo viena reikšmingiausių nacių Vokietijos organizacijų, nacių elitu.

Sąjungininkų iniciatyva 1943 m. sukurtas atskiras skyrius prie Didžiosios Britanijos Raudonojo kryžiaus dingusių žmonių registracijai ir paieškai. Karui pasibaigus organizacija buvo perkelta į Bad Arolseną Vokietijoje. Organizacija renka ir teikia informaciją apie nacizmo aukas.

Jungtinių tautų pirmtakė. Pirmąjį pasaulinį karą laimėjusios (išskyrus JAV) ir keletas neutralių šalių susijungė į Tautų lygą, kad spręstų konfliktus ir garantuotų taiką.

žr. likvidacija.

Vokietijos karinės pajėgos 1935 – 1945 m.

bakterijų sukeliama infekcinė liga. Egzistuoja ne viena vidurių šiltinės forma. Liga gali plisti per utėles. Liga pasireiškia karščiu, galvos skausmu, „kaulų laužymu“ ir išbėrimais. Negydant antibiotikais, žmogus miršta. Liga ypač išplito per Antrąjį pasaulinį karą. Kentėjo kareiviai, ypač kentėjo getų, koncentracijos ir darbo stovyklų kaliniai.