2.1 Totalitarizmas

2. NACIŲ IDEOLOGIJA     2.1 Totalitarizmas  |  2.2 Rasinė higiena  |  2.3 Propaganda 2.4 Antisemitizmas

Šis pratimas supažindina su istoriniais faktais apie totalitarizmą ir paaiškina nacių siekį valdyti Vokietiją totalitarinėmis priemonėmis. Atlikdami užduotį jūs pagilinsite žinias apie demokratinių vertybių ir žmogaus teisių apsaugos ir puoselėjimo svarbą, taip pat suvoksite propagandos esmę ir jos veikimą istorijoje. Jūs pamatysite, kaip iš pažiūros maži ir nereikšmingi visuomenės, organizacijų, valdžios ir atskirų individų pasirinkimai gali vesti link baisių pasekmių.

Užduotis

Perskaitykite tekstą ir aptarkite pateiktus klausimus. 

Totalitarizmo esmė

Vienas pagrindinių nacių tikslų buvo sukurti vadinamąjį volksgemeinschaftą arba žmonių bendruomenę, kuri visų pirma siektų bendrojo visos visuomenės, ne individo gėrio. Šioje bendruomenėje naciai išskyrė vieną aukščiausią rasę – arijus. Nacių nuomone, būtent ši rasė buvo aukščiausia ir turėjo vadinamą prigimtinę teisę valdyti kitas, taip vadinamas žemesniąsias rases. Naciai propagavo neapykantą žydams ir bet kam, kas nebuvo vokiška.  

Kita svarbi nacių ideologijos užduotis buvo visų vokiečių suvienijimas į vieną tautą, todėl gyvenamosios erdvės („lebensraum“) klausimas tapo ypač reikšmingas. Suvienytai tautai reikėjo platesnės gyvenamosios erdvės. Naciai to siekė per gąsdinimus ir smurtą, o galiausiai per karą. Norėdami įgyvendinti siekius, naciai turėjo gauti visišką tautos palaikymą ir paklusnumą. To reikėjo, kad būtų įgyvendinta „gleichschaltungo“ politika, kuri reiškė visų individų ir organizacijų suvienijimą vienam tikslui. Savo siekius naciai įgyvendino totalitarinėmis priemonėmis. Norėdami suprasti nacių Vokietijos vidaus politiką ir šalyje vykusius procesus, turime pasigilinti į totalitarizmo esmę.

Totalitarizmas yra valdžios forma, kuri savo kontrolėn perima viešą ir privatų piliečių gyvenimą. Totalitarinė valstybė neabejoja savo siekių pirmenybe ir jų įgyvendinimui panaudoja visus įmanomus resursus. Žmogus ir jo teisės yra mažesnės reikšmės nei visą šalį vienijantis aukščiausias totalitarinės valdžios siekis. Tokį siekį neretai įkūnija charizmatinė totalitarinės valstybės valdžios figūra, kultinis vadas. Nacių Vokietijoje šis požiūris buvo vadinamas führerprinzipu, kurį įkūnijo Hitleris. Jis buvo aukščiausia valdžia, kuriai paklusti turėjo visi.

Tokia valdžios monopolizacija buvo įmanoma dėka labai griežtos žmogaus gyvenimo sferų – viešosios ir privačios – kontrolės. Totalitarinė valdžia nerėmė žmogaus kaip individo laisvės, o visos organizacijos ir socialinės institucijos buvo pajungtos valdžios kontrolei arba uždaromos. Valstybė kontroliavo ir turėjo neribotą politinę įtaką visoms organizacijoms – sporto, jaunimo, kultūros, profesinėms ir religinėms. Matome, kad totalitarinė valstybė skiriasi nuo autoritarinės, kuri pirmiausia siekia įgyvendinti savo politinius siekius ir apsiriboja politine kontrole.

„Jungmädelbundo“ nariai ant sienos kabina „Bund Deutscher Mädel“ plakatą su užrašu „Mergaite, junkis prie mūsų, būkime kartu“. Siekdami savo tikslams pajungti jaunimą, naciai įkūrė jaunimo organizacijas, kuriose merginos ir vaikinai buvo mokomi pagrindinių nacių politikos principų.

1933 m. rugpjūtį Visuomenės švietimo ir propagandos ministras Josephas Goebbelsas radijo programoje kalbėjo apie radijo valdymą. Savo kalboje jis nurodė totalitarines priemones, kurių dera imtis siekiant konsoliduoti žmones nacių ideologijos įgyvendinimui.

„Vyriausybė, kuri siekia suvienyti tautą, kad ši vėl taptų visų pasaulio įvykių centru ir traukos jėga, turi ne tik teisę, bet pareigą savo tikslams pajungti visą tautos gyvenimą. Mažiausia ką gali padaryti vyriausybė, tai užtikrinti visos visuomenės palaikymą. Tai taikytina ir radijui. Kuo didesnį poveikį kas nors turi žmonių masėms, tuo didesnė yra tos organizacijos ar žmogaus atsakomybė už tautos ateitį.“

Josephas Goebbelsas | Vokietijos propagandos archyvas 

Būdingas visų totalitarinių valstybių bruožas yra išstūmimas iš visuomenės tų žmonių ar grupių, kurios nesutinka su vyriausybės politika ir todėl yra paskelbiamos valstybės priešais. Naudojant propagandą ir viską aiškinant siekiu apginti ir stiprinti tautą ir jos žmones, totalitarinės vyriausybės imasi griežtų priemonių kovojant su priešais. Valstybės priešais tampa ne tik politiniai oponentai, bet ir tie, kuriuos naciai įvertino kaip ne vokiečius dėl rasinės kilmės ir socialinio elgesio.

Totalitarinė valdžia siekė užtikrinti, kad tą pačią nuomonę turėtų dauguma žmonių. Totalitarizmo padiktuotos moralinės nuostatos buvo įtvirtintos švietime, moksle ir kultūroje. Moralė apvienijo žmones. Tie, kurie nepritarė, turėjo trauktis. Totalitarinis režimas valdė viešąją nuomonę, todėl galėjo susidaryti įspūdis, kad nacius palaikė visi, o tie keletas, kurie nepritarė, nedrįso reikštis viešai.

Studentai ir SA nariai krauna vadinamąsias nevokiškas knygas, kurios bus sudegintos Berlyne. Plakatas skelbia: „Vokieti studente, ženk į kovą su nevokiška dvasia“, Berlynas, 1933 m. gegužė.

square.jpg

 

Aptarkite klausimus 

1. Daugelis straipsnyje panaudotų terminų yra specifiniai ir galbūt mažai žinomi ar suprantami. Pateikite savus straipsnyje panaudotų terminų apibrėžimus, kaip jūs juos suprantate ir tada sulyginkite su kolegos apibrėžimais. 

Volksgemeinschaft (žmonių bendruomenė)   |   Lebensraum (gyvenamoji erdvė)   |   nevokiškas   |   Führerprinzip

 2.  Kokius totalitarinius apibūdinimus naudojo naciai siekdami valdžios ir žmonių palaikymo? 

3. Kuo skiriasi politinė ir visiška valstybės kontrolė? Kodėl nacių režimas įgyvendino visišką kontrolę? 

4. Viršuje pateiktose iliustracijose matome pavyzdžius, kaip jaunimo švietimas buvo pavaldus visiškai valstybės kontrolei. Dėl kokių priežasčių naciai siekė kontroliuoti švietimą ir jaunimą? 

Ankstesnioji užduotis (1. Žydų gyvenimas Europoje iki Antrojo pasaulinio karo)
1 Žydų gyvenimas Europoje iki Antrojo pasaulinio karo
Kita užduotis
2.2 Rasinė higiena