2.2 Rasinė higiena

Šioje užduotyje yra pateikiami istoriniai faktai ir iliustracijos, kurios padės geriau suprasti pagrindinius nacių vykdytos eutanazijos etapus. Atlikdami užduotį jūs geriau suvoksite, kaip svarbu palaikyti demokratines vertybes ir žmogaus teises. Jūs taip pat turėsite galimybę apmąstyti, kaip subtilūs visuomenės pokyčiai, tyla ir abejingumas kitų kančiai gali vesti link baisių pasekmių.

UŽDUOTIS

Susipažinkite su istorine medžiaga ir atlikite užduotis.

Nacių eutanazijos politikos šaknys

Nacių ideologijos šaknys siekia XIX a. Tai buvo metas, kada išpopuliarėjo eugenika, kuri ilgainiui tapo svarbia nacių ideologijos dalimi. Viso pasaulio eugenikos tytinėtojai siekė pagerinti žmogaus genomą – sugrąžinti žmogų į prarastą „natūraliosios atrankos“ būklę, kad būtų išvengta tariamų išsigimimų.

Eugenikos mokslas darė stiprią įtaką tokioms valstybėms kaip JAV, Didžioji Britanija, Šveicarija ar Švedija. Vokietijoje vietoje eugenikos vartotas „rasinės higienos“ terminas reiškė vokiečių visuomenės „išgryninimą“ ir „apvalymą“ nuo svetimųjų ir apsaugojimą nuo negeidautinų „sukryžminimų“.

Antrosios tarptautinės eugenikos konferencijos emblema, 1921 m.

Po Pirmojo pasaulinio karo išaugo diskusijos apie eutanaziją. Žodis „eutanazija“ yra kilęs iš graikų kalbos ir reiškia mirštančiojo atžvilgiu „gerą mirtį“. Pirmojo pasaulinio karo eigoje ir po jo ne tik kraštutinių dešiniųjų pažiūrų žmonės atkreipė dėmesį ir apgailestavo dėl tiek daug sveikų vyrų mirties, kai fizinę ir psichinės sveikatos negalią turintys žmonės gyveno karo nepaliesti.

Vis daugiau žmonių palaikė mintį, kad žmogui, kuris yra „nevertas gyvenimo“, galima atimti gyvybę iš gailesčio. Iš kitos pusės tai buvo būdas išvaduoti visuomenę nuo nenaudingų individų egzistavimo ir išlaikymo. Nacionalsocializmas pasigavo šias idėjas. Naciai siekė kurti „tautinę bendruomenę“ (vok. Volksgemeinschaft), kurią sudarytų stiprūs ir sveiki arijai. Arijai su negaliomis, kaip ir žydai, buvo nepageidautini ir pavojingi elementai, galintys pakenkti sveikai tautinei bendruomenei.

Visos minėtos idėjos turėjo savo vietą Veimaro Respublikos nacionalsocialistinio judėjimo ideologijoje.

Nacių žurnalo „Neues Volk“ propagandos plakatas, 1938 m. Plakatas vaizduoja idealią vokiečių šeimą, tikrą nacių tautinės bendruomenės (vok. Volksgemeinschaft) narę.

Prievartinė sterilizacija Nacių Vokietijoje

1933 m. liepos 14 d. nacių Vokietija priėmė įstatymą, kuris turėjo apsaugoti visuomenę nuo genetiškai išsigimusių kūdikių.

„Šis ligonis su paveldima negalia per visą savo gyvenimą žmonių bendruomenei kainuoja 60 tūkstančių reichsmarkių. „Volksgenosse“, tai ir jūsų pinigai." (1938)

Gavę valdžią Vokietijoje 1933 m., naciai iš karto ėmėsi genetiškai sveikos visuomenės kūrimo. Genetiškai sveika visuomenė galėjo tapti per prievartinę sterilizaciją.

1933 m. liepos 14 d. nacių Vokietija priėmė įstatymą, kuris turėjo apsaugoti visuomenę nuo genetiškai išsigimusių kūdikių (vok. Gesetz zur Verhütung erbkranken Nachwuchses). Iki 1945 m. Vokietijoje buvo sterilizuota iki 200 tūkstančių, daugiausia fizinę ar psichinės sveikatos negalią turinčių žmonių.

Nacių eutanazijos pradžia

Poznanės VII forto kambarys, kur 1939 m. spalį naciai dujomis žudė lenkus.

Sprendimą naikinti žmones naciai priėmė 1939 m. vasarą. Pirmasis žingsnis buvo vadinamoji „vaikų eutanazijos programa“ (vok. Kindereuthanasie). Nuo 1939 m. rugpjūčio Vidaus reikalų ministerija ėmėsi visų vaikų su negalia registracijos, taip pat reikalavo gydytojų ir slaugytojų pranešti apie gimstančius vaikus su apsigimimais.

Vaikai su negalia buvo gabenami į specialius ligoninių skyrius, kur buvo žudomi suleidžiant mirtiną dozę vaistų. Gydytojai tokius žmones naudojo medicinos eksperimentuose. Vykdant vaikų eutanaziją buvo nužudyta nuo 5 iki 10 tūkstančių vaikų ir jaunuolių.

Pirmosios nacių suaugusiųjų eutanazijos aukos, nužudytos masiškai, buvo lenkai. Pirmieji nacių eksperimentai nuodijant žmones dujomis taip pat atlikti su lenkais 1939 m. spalį Poznanėje.

„Akcija T4” – daugiau nei 70 tūkstančių žmonių nužudymas 1940 – 1941 m.

1939 m. spalį Hitleris pasirašė „mirties iš pasigailėjimo įstatymą“ (vok. Gnadentoderlass). Įsakymo vykdymui Tiergarten gatvėje esančiame name nr. 4 atidaryta „Akcijos T4“ būstinė ir sukurtas visas aparatas su šešiais centrais Bernburge, Brandenburge, Grafenecke, Hadamare, Hartheime ir Pirnoje.

Žmonės į naikinimo centrus buvo gabenami autobusais. Atvykę į centrą ligoniai buvo vedami į dujų kameras, kurios veikė po prausyklų priedanga. Žmones žudė anglies monoksidu. Nužudytųjų lavonai buvo deginami naikinimo centruose įrengtuose krematoriumuose. Ligonių šeimos gaudavo pranešimus apie artimųjų mirtį su suklastota mirties priežastimi.

1941 m. rugpjūtį „Akcija T4“ buvo sustabdyta. Iki tol buvo nužudyta daugiau nei 70 tūkstančių žmonių. Hitleris nusprendė sustabdyti akciją, nes bijojo žmonių nuotaikos kritimo.

Sustabdžius akciją, be darbo liko nemažai „naikinimo specialistų“. Ilgainiui jie visi prisidėjo prie Europos žydų žudymo.

Hartheimo pilyje veikęs žmonių naikinimo centras. Nuotraukoje matome rūkstantį krematoriumo kaminą, 1941 m.

Sutuoktuvių nuotrauka, 1940 m. rugsėjis, Hartheimas. Nuotraukoje stovi iš kairės: Christianas Wirthas (Hartheimo naikinimo centro komendantas, vėliau ypač pasižymėjęs naikinant Lenkijos žydus), Franzas Reichleitneras (Hartheimo naikinimo centro komendanto pavaduotojas, vėliau Sobiboro mirties stovyklos komendantas), jaunoji Elisabeth Vallaster (Hartheimo centro darbuotoja, „slaugytoja“), jaunikis Josefas Vallasteras (Hartheimo krematoriumo darbuotojas), Gertrude Blanke (Hartheimo „slaugytojų“ vedėja).

„Akcija 14f13” – neįgalių ir ligotų koncentracijos stovyklų kalinių žudymas

„Akcijos T4“ gydytojai išvykoje prie Starnbergo ežero netoli Miuncheno, 1941 m. rugsėjo 3 d. (antras iš dešinės „Akcijos T4“ gydytojų skyriaus viršininkas dr. Hermannas Paulis Nitsche). Gydytojai lankėsi gamtoje prie ežero po darbo kelionės į Dauchau koncentracijos stovyklą, kur atrinko kalinius naikinimui Hartheime.

Sustabdžius „Akciją T4“, Bernburgo, Pirna-Sonnensteino ir Hartheimo naikinimo centrai gavo naują užduotį. Juose turėjo būti žudomi įvairių koncentracijos stovyklų kaliniai. Užduoties kodinis numeris buvo 14f13.

Stovyklų kalinius žudė tuo pačiu būdu kaip „Akcijos T14“ aukas. Iki 1944 m. buvo nužudyta apie 20 tūkstančių kalinių.

Decentralizuota eutanazija – ligonių žudymas psichiatrinėse ligoninėse

Nutraukus „Akciją T4“, psichinės sveikatos ir fizinę negalią turintys žmonės buvo ir toliau žudomi konkrečių ligoninių iniciatyva jau be Berlyno priežiūros. Žudymui buvo naudojami vaistai arba ligoniai mirdavo iš bado ir išsekimo.

Vykstant decentralizuotai eutanazijai žmonių žudymas nebuvo sistematiškai fiksuojamas, todėl sunku pasakyti, kiek žmonių žuvo. Manoma, kad iki 1945 m. ligoninėse ir slaugos namuose buvo nužudyta daugiau nei 100 tūkstančių žmonių.

Tai nacių nusikaltimų Reicho teritorijoje statistika. Dar apie 30 tūkstančių fizinę ir psichinės sveikatos negalią turinčių žmonių buvo nužudyta nacių okupuotose teritorijose Lenkijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje ir Rusijoje.

Reikia pripažinti, kad nacių eutanazijos istorija nėra iki galo ištirta ir ne visos aukos yra žinomos.   square.jpg

 

APTARKITE KLAUSIMUS

1. Įsižiūrėkite į Antrosios tarptautinės eugenikos konferencijos emblemą (1921 m.) Kokiu pagrindu remdamasis eugenikos judėjimas teigė, kad eugenika kyla iš kelių skirtingų mokslo sričių?

2. Kodėl eugenikos judėjimo idėjos tapo tokios populiarios valdant vadinamiesiems nacionalsocialistams?

3. Kodėl „Akcija T4“ buvo sustabdyta ir kas įvyko po to?

Ankstesnioji užduotis
2.1 Totalitarizmas
Kita užduotis
2.3 Propaganda