Fotografas kartu su keliaujančiais romais. Manoma, nuotrauka daryta Čekoslovakijoje 1939 m.
Romų genocido įvadas
Europos romų (romų, sinti ir kitų etninių grupių, kurios yra vadinamos „čigonais“) mažumų persekiojimas ir žudynės vyko beveik tuo pat metu ir tose pačiose geografinėse vietose kaip nacių vykdytas holokaustas. Daugelyje atvejų tos pačios tarnybos ir tie patys individai buvo atsakingi už žiaurumus ir žudynes. Tai SS būriai, policija ir vietos pagalbininkai. Nepaisant šių panašumų visgi į romų genocidą žiūrima kaip į atskirą genocidą ir istorinį įvykį, kuris turėjo savas priežastis ir skirtingose šalyse vedė prie savų pasekmių. Lyginant su holokausto atmintimi ir pasekmėmis, romų genocido atmintis ir pasekmės kiekvienoje šalyje yra skirtingai jaučiamos ir vertinamos.
Romų mažumos Europoje
Romai yra vadinami įvairiais vardais. Jie patys save gali vadinti romais, sinti ir daugeliu kitų vardų (angl. manouches, cale, romanichals, resande). Tautos, kurios sudaro daugumą romų gyvenamose šalyse, juos vadina paprasčiausiai „čigonais“. Tai negatyvias asociacijas turintis žodis. Žmonių baimė, neapykanta ir nepasitikėjimas romais šiandien yra vadinama anticiganizmu (arba antiromaizmu).
Romų ir su jais susijusių Artimųjų Rytų etninių grupių, Armėnijos lomarų, Centrinės Azijos liulių protėviai skirtingomis bangomis emigravo iš Indijos apie 500 m.
Maždaug 1000 m. dabartinių Europos romų protėviai atvyko į Bizantijos imperiją. Per kelis amžius jie prisitaikė prie Bizantijos graikų kultūros ir tapo romais – viena iš Europos etninių grupių.
Skirtingos romų grupės vystėsi skirtingai, nes šis procesas priklausė nuo migracijos krypties ir šalies, kurioje romai gyveno. Todėl šiandien romų grupės skiriasi tarpusavyje religija, papročiais, dialektais, užsiėmimais. Pavyzdžiui, Suomijos romų kalbą veikė suomių kalba, juos taip pat veikė suomių papročiai ir tradicijos, todėl Suomijos romai skiriasi nuo, pavyzdžiui, Ispanijos romų. Tuo pačiu visi Europos romai šiandien turi bendras šaknis ir bendrą romų kultūrą.
Anticiganizmas ir „čigonų“ persekiojimas iki Vokietijos nacių
Kaip ir antisemitizmo, anticiganizmo istorija tokia pat sena, kaip ir romų gyvenimas Europoje. Anticiganizmas būdingas visoms Europos šalims, o taip pat ir ne Europai. Tai yra pagrindas romų genocidui, kuriuo ėmėsi naciai per Antrąjį pasaulinį karą.
Apie 1600 m. daugybė antičigoniškų stereotipų jau buvo paplitę po visą Europą. Buvo sakoma, kad „čigonai“ savo esme yra blogis, kriminalinis elementas visuomenėje, purvini, nepatikimi, melagiai, amoralūs, nesuinteresuoti sąžiningu darbu ir įprastu gyvenimo būdu. Žmonės matė, kad „čigonai“ keliavo iš vietos į vietą, rinko išmaldą, burtininkavo, linksmino kitus už užmokestį ar imdavosi trumpalaikių sezoninių darbų. Skirtingai nuo visuomenės, kuri gyveno sėsliai, „čigonai“ kėlė įtarimą tarsi jie būtų pavojingi svetimšaliai ar dar baisiau – velnio pasiuntiniai.
Abipusio nepasitikėjimo ir baugumo jausmo pasekmė buvo tai, kad „čigonai“ liko gyventi visuomenės pakraščiuose. Romai priėmė šią situaciją ir prisitaikė prie išstūmimo.
17 a. ir 18 a. daugelis Europos šalių priėmė anticiganistinius įstatymus. Romai buvo kaltinami burtininkavimu, vagystėmis, ligų platinimu, špionažu, jiems buvo draudžiama ilgai gyventi vienoje vietoje, neleidžiama užsiimti tam tikromis profesijomis, draudžiama dalyvauti Bažnyčios liturgijoje.
Ispanijoje ir Vengrijoje vyriausybės per prievartą iškeldino romus ir uždraudė jų kalbos vartojimą bei kultūrą, nes siekė iš romų padaryti „sąžiningus“ žemdirbius. Skandinavijoje buvo leidžiama nužudyti romą vietoje, o moterys su vaikais buvo verčiamos išvykti iš šalies. Rumunijoje viduramžiais iki pat 1850 m. „čigonai“ buvo turtingų žemvaldžių, taip pat ir Bažnyčios nuosavybė. Visi šie pavyzdžiai rodo, kad būti „čigonu“ Europoje reiškė problemą ar pavojų, todėl jie turėjo mažiau teisių nei kiti.
19 a. kylančios modernios tautinės valstybės gimdė ir naujas anticiganizmo formas. Naujosios idėjos apie grynas tautas ir „rases“ sakė, kad „čigonai“ yra svetimi ir nepriklauso grynajai tautai. Modernios kapitalistinės valstybės ir rinkos ekonomikos eiga ragino manyti, kad „čigoniškas“ gyvenimo būdas yra atsilikęs, neproduktyvus ir dėl to turi būti uždraustas.
Politikai perėmus šias idėjas, tai paveikė ir policiją – pagrindinę visų modernių valstybių instituciją. Vienu pirmųjų policijos užduočių buvo kovoti su „čigonais“. Palaipsniui romai buvo prilyginti vagims ir tai laikyta jų prigimtiniu bruožu. Iki Pirmojo pasaulinio karo Vokietijoje, Prancūzijoje ir kitose Europos šalyse policija atidžiai sekė romus ir vedė jų apyskaitą.
Policininkai laikė savo pareiga apsaugoti visuomenę nuo „čigonų maro“, kaip apie tai dažnai buvo kalbama visuomenėje.
Nacių politika sinti ir romų atžvilgiu 1933–1939 m.
Nacių partijai atėjus į valdžią Vokietijoje, keitėsi dviejų pagrindinių romų grupių – sinti ir romų – padėtis. Padėties kitimas buvo labai panašus į žydų persekiojimą ir išstūmimą iš visuomenės, tačiau romų persekiojimas buvo atskira, žydų persekiojimui paraleli nacių politika, kuri atspindėjo konkrečių nacių interesų grupių požiūrį.
Skirtingai nuo Hitlerio priešiškumo žydams, jis retai minėdavo „čigonus“. Spaudimas imtis priemonių prieš „čigonų marą“ kilo iš vokiečių policijos, ypač tvarkos policijos. Po policijos pertvarkymo į unifikuotą junginį, kuriam vadovavo SS, balsai tų, kurie reikalavo susidoroti su „čigonais“ įgavo daugiau jėgos.
Nuo 1933 m. buvo remiamasi jau esančiais įstatymais, nukreiptais prieš „čigonus, valkatas ir vengiančius dirbti“ bei priimti nauji, nukreipti prieš „paprotinį kriminalą“. Jų pagrindu policija ėmė persekioti romus. 1936 m. Miunchene buvo sukurta centrinė policijos įstaiga „kovai su čigonų netvarka“, nes Bavarijos policija vedė „čigonų“ apskaitą jau nuo 1899 m. Įvairiose vietose buvo imtasi veiksmų prieš „čigonus“. Tai ypač buvo susieta su 1936 m. Berlyno olimpiada. 1938 m. birželį šalyje prasidėjo „išsivalymo nuo čigonų“ savaitė. Ji vyko tais pat metais, kaip ir lapkričio antižydiški pogromai. 1938 m. gruodį SS policijos galva Heinrichas Himleris visai policijai išsiuntė aplinkraštį „Išsivalyti nuo čigonų netvarkos“.
Kova su „čigonų maru“ buvo grindžiama prieš romus nukreipta politika. Vidaus reikalų ministerijos ekspertai rėmėsi policijos ataskaitomis ir reikalavo, kad 1935 m. Niurberge priimti diskriminaciniai ir rasistiniai įstatymai būtų taikomi ne tik žydams, bet ir „čigonams“, nes šie negali būti prilyginti etniniams vokiečiams. 1933 m. priimtas prievartinės sterilizacijos įstatymas buvo taikomas romams.
Rasinės higienos tyrimo tarnyba, Sveikatos apsaugos ministerija ir Kriminalinės biologijos institutas įgaliojo policijos psichologą Robertą Ritterį registruoti ir pateikti rasinius apibrėžimus visų Austrijoje ir Vokietijoje gyvenančių „čigonų“. Ritteris kartu su jam talkinusia medike Eva Justin ėmė rinkti duomenis apie tūkstančius sinti ir romus. Jo surinkta informacija buvo reikalinga vokiečių valdžiai priimant sprendimus, susijusius su politika „čigonų“ atžvilgiu.
Vokietijoje gyvenę „čigonai“ galėjo būti suimami ir siunčiami į koncentracijos stovyklas, atleidžiami iš tarnybos kariuomenėje, iš jų atimama pilietybė. Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui ši politika virto genocidu, kuris buvo vykdomas visose vokiečių okupuotose teritorijose.
Genocidas Europoje 1939–1945 m.
Vokietija nebuvo pirmoji, kuri ėmėsi prieš „čigonus“ nukreiptos politikos. Praeito šimtmečio trečiajame ir ketvirtajame dešimtmečiais tarptautinė policija susivienijo į naują organizaciją Interpolą su pagrindine būstine Vienoje. Čia vyko diskusijos apie tai, kokių priemonių reikia imtis kovai su „čigonų vykdomais nusikaltimais“. Šis klausimas buvo laikomas ir kiekvienos šalies vidine problema, ir tarptautine. 1938 m. Vokietijai aneksavus Austriją ir faktiškai perėmus Interpolo valdymą, klausimas dar labiau paaštrėjo.
Per Interpolo susitikimus aiškėjo, kad požiūris į „čigonus“ visose šalyse yra vienodas, todėl reikėjo ypatingai ginti įstatymus nuo juos tariamai pažeidžiančių „čigonų“. Tokio požiūrio į „čigonus“ pavyzdys buvo Prancūzija. Ji paskelbė karą Vokietijai po to, kai ši 1939 m. užpuolė Lenkiją. Tuo pat metu Prancūzija suėmė visus pasienio ruože su Vokietija gyvenusius „čigonus“ ir uždarė juos į internuotųjų stovyklas, nes manė, kad „čigonai“ bendradarbiaus su vokiečiais. Prancūzija vadovavosi viduramžius siekiančiu anticiganistiniu stereotipu.
Kai kur buvo priimami neįprasti sprendimai, pavyzdžiui, 1940 m. Lodzėje visi „čigonai“ buvo uždaryti į žydų getą. 1941 m. pabaigoje vokiečių karinio jūrų laivyno viršininkas įsakė sušaudyti visus Liepojos romus, kad būtų panaikinta jų keliama grėsmė saugumui. Iš visų sušaudytųjų liko gyva viena moteris, kuri buvo sterilizuota. Šis atvejis buvo aptartas pokariniame Niurnbergo teisme. Romų šaudymo akcija Liepojoje buvo greita ir sėkminga todėl, kad vietos policininkai jau turėjo savo rankose visus romų sąrašus.
Pagrindinės romų žudynės nacių okupuotoje Rytų Europoje vyko 1942 m., kai didžioji dalis žydų jau buvo sunakinta. Čia vietos policijos vaidmuo vykdant žudynes ar susilaikant buvo daug reikšmingesnis nei vykdant žydų žudymą. Žydų žudymas buvo itin kruopščiai vokiečių prižiūrimas. Vokiečių dėmesys romams buvo silpnesnis.
Vietos policijos viršininkai į „čigonų“ naikinimą žiūrėjo kaip į galimybę atsikratyti „čigonų netvarkos“ kartą ir visiems laikams. Todėl būtent nuo vietos policijos priklausė, kuris romas bus nužudytas, kuris – išsiųstas į koncentracijos stovyklą, o kuris paliktas gyventi.
Todėl romų likimas buvo toks skirtingas skirtingose šalyse ir vienos šalies regionuose. Čia savo vaidmenį suvaidino vietos policija, miestų savivaldos organai ir net Bažnyčia. Jie galėjo užtarti romus, kad nebūtų žudomi.
1942–1944 m. visoje Europoje augo romų areštai, dažnėjo jų siuntimas į kalėjimus ar koncentracijos stovyklas. 1942 m. daug Lenkijos romų buvo išsiųsti mirčiai Treblinkos dujų kamerose. Tais pačiais metais Himmleris išsiuntė į Aušvicą didelį romų skaičių.
1943 m. vasarį Himmleris įsakė, kad visos Europos romai būtų siunčiami į Aušvicą, tiksliau į specialią Aušvico romų stovyklą, kurioje jie gyveno šeimomis, skirtingai nuo kitų stovyklų, kur vyrai buvo atskiriami nuo moterų ir vaikų.
Vokiečius palaikę kitų šalių fašistai ir sąjungininkai taip pat prisidėjo prie romų genocido. Kroatų ustašiai žudė romus, net nesirūpindami registruoti, kiek ir ką nužudė. Vengrų fašistai perėmė valdžią po 1944 m. perversmo ir ėmėsi romų žudynių.
Vokietijos sąjungininkės Rumunijos vadas Antonesku išsiuntė romus į Transnistriją, kurią rumunai perėmė iš Sovietų Sąjungos. Ten daugybė romų mirė iš bado ir ligų. Karui einant į pabaigą 1945 m., Kvislingas vis dar sprendė „čigonų problemą“ Norvegijoje, nes siųsti žmones į Aušvicą jau negalėjo.
Netgi Suomija, kuri kartu su Vokietija puolė Sovietų Sąjungą, svarstė imtis anticiganistinių priemonių, kai 1944 m. Sovietų Sąjunga privertė ją pakeisti poziciją ir pereiti kovoti į Sąjungininkų pusę prieš Vokietiją. Romai aktyviai priešinosi nacių genocidui, jų kolaborantams. Romai jungėsi prie partizanų Prancūzijoje, Italijoje ir Balkanuose. Romai tarnavo ir sovietų kariuomenėje, taip prisidėdami prie pergalės prieš nacių Vokietiją.
Romų turėtas draugų ir šeimos ratas pagelbėjo jiems ieškant, kur slėptis. Romai gelbėjo ir kitus. Latvijos žydė Valentina Freiman liudijo apie „čigonų“ jai suteiktą pagalbą.
Išvadavimas ir paveldas
1945 m. likę gyvi romai buvo išvaduoti iš koncentracijos stovyklų. Daugelis stengėsi grįžti namo. Deja, grįžusius romus žmonės pasitiko laikydamiesi tų pačių anticiganistinių stereotipų.
Pralaimėjus naciams, žmonės tebesilaikė antičigoniškų stereotipų. Vakarų Vokietijoje vyko nacių policininkų teismai. Policininkai gynėsi saugoję visuomenę nuo kriminalinių elementų, o ne vykdę nusikaltimus prieš žmogiškumą. Jie buvo išteisinti. Teisėjai laikėsi nuomonės, kad vagystė yra prigimtinė „čigonų“ savybė, todėl išteisino kaltinamuosius. Buvusi Ritterio asistentė Eva Justins taip pat buvo išteisinta ir toliau tęsė Vokietijos „čigonų“ tyrimus.
2000 m. Giunteris Lewy aiškino, kad romai nėra genocido aukos, nes jie nukentėjo per Antrąjį pasaulinį karą dėl savo gyvenimo būdo, vagysčių, platinamų ligų, šnipinėjimo, bet ne dėl etninės priklausomybės.
Net ir komunistinėje Rytų Europoje, kur oficialiai nebuvo rasizmo, visuomenėse ir toliau buvo laikomasi anticiganistinių stereotipų. Komunistinės vyriausybės galėjo pripažinti atskirų individų, tarp jų ir romų, heroizmą ir kančią, bet ne romų kaip grupės genocidą. Romų kančia buvo priskirta bendrai visų žmonių kančiai nuo nacių okupacijos. Sovietų vyriausybės žiūrėjo į romus kaip į problemą, kuri visgi galėjo būti sprendžiama per socialinius veiksnius. Buvo siekiama įdarbinti visus romus.