Tobijas Jafetas

Vaikystė 1930-1939 m.  |  Gyvenimas keičiasi 1939-1941 m.  |  Gete 1941-1944 m.  |  Slapstymasis 1944 m.  |  Gyvenimas po karo 1944-1995 m.  |  Užbaikite biografiją

Taip pat žiūrėkite Nuotraukos ir dokumentai >>

1930-1939

Tobijas Jafetas gimė 1930 m. Rafaelio ir Bertos Jafetų šeimoje Kaune. Tėvas prekiavo angliška tekstile ir išlaikė šeimą. Motina buvo namų šeimininkė. Tobijas – jauniausias sūnus šeimoje. Vyresni broliai – Azrielis (g. 1925 m.) ir Fima (1926–1933 m.) Tobijo namiškiai namuose vartojo keletą kalbų. Tėvai tarpusavyje kalbėjo rusų. Tobijas kalbėjo vokiečių, hebrajų ir šiek tiek lietuvių. Būdamas šešerių Tobijas pradėjo lankyti žydų-lietuvių mokyklą (žydų mokykla su dėstymąja lietuvių kalba). Vėliau tėvai leido Tobiją į Švabės gimnaziją su dėstomąja hebrajų kalba. Į Lietuvą atėjus Raudonajai armijai, Švabės gimnazija buvo uždaryta ir Tobijas pradėjo lankyti Šolem Aleichemo žydų mokyklą jidiš kalba.

1939-1941

Artėjant 1939 m. Tobijo tėvas Rafaelis Jafetas turėjo nuojautą, kad žydams nėra saugu Europoje. 1939 m. Tobijo šeima kartu su pussesere išvyko į Angliją. Kelionėje motinai rūpėjo Lietuvoje palikta nuosavybė – gyvenamasis namas Kaune ir sesers duktė, kurią reikėjo grąžinti tėvams. Šeima pasidalino. Tėvas ir Azrielis liko Anglijoje. Motina, Tobijas ir pusseserė grįžo į Lietuvą. 1939 m. prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas Lietuvą palietė Sovietų Sąjungos aneksija 1940 m. Tobijo, jo mamos ir artimųjų nepalietė žmonių žūtys ir trėmimai į Sovietų Sąjungą. Tačiau šeima prarado bet kokią galimybę susivienyti Anglijoje. Tobijas troško į pionierių stovyklą. Jam pasisekė ir 1941 m. birželį jis leido Palangos stovykloje. Tų pačių metų birželio 22 d. Vokietijos kariuomenė įžengė į Lietuvą. Pirmosiomis karo dienomis vokiečių okupuotose teritorijose atsidūrę žydai patyrė persekiojimus, kurių neišvengė ir stovyklos vaikai. Žydai buvo atskirti nuo nežydų, uždaryti, verčiami dirbti, o vėliau sušaudyti. Tobijo stovyklos draugai nežydai padėjo jam pabėgti iš įkalinimo ir grįžti namo pas mamą į Kauną.

1941-1944

Tobijas su mama persikėlė į Kauno getą 1941 m. liepos viduryje. Jie liko gyvi po 1941 m. spalio 28 d. didžiosios geto akcijos, kuomet žuvo apie 9 tūkstančiai žmonių. Gete Tobijas mokėsi šaltkalvio amato, žaidė su draugais, augino triušius, įsidarbino prie vartų. Apie getą Tobijas pasakojo jau praėjus 50 metų. Tobijas įvertino, kad jo mama tuo metu daug geriau suvokė situacijos tragediją nei tai galėjo padaryti vienuolikmetis berniukas. Mama rūpinosi ne tik maistu, apranga ir vaiko saugumu. Mamos iniciatyva sulaukęs 13-os Tobijas gete atliko bar micvą, kad taptų visaverčiu religinės žydų bendruomenės nariu. 1944 m. kovo 27–28 d. gete vyko vaikų akcija. Suimti vaikai buvo nužudyti. Tobijas slėpėsi tarp triušių ir liko gyvas. Mama pasirūpino, kad sūnų priglaustų Vilniuje laisvėje gyvenanti jos sesuo Marija su vyru Juozu Katinsku. Ir pati mama bandė gelbėtis, papirkdama geto vartų sargybą. Ji buvo nušauta. 

1944

Po 1944 m. kovo 27–28 d. vaikų akcijos Tobijas nebegalėjo gyventi gete legaliai. Mama susisiekė su žmonėmis Kaune, kad paprašytų savo sesers Marijos Katinskienės pagalbos, kuri su lietuviškais dokumentais gyveno Vilniuje. Tobijas sėkmingai paliko getą ir persikėlė slėptis pas tetą Vilniuje 1944 m. balandį–liepą. 1944 m. liepą bandydama papirkti geto sargybą ir pasitraukti iš geto buvo nušauta Tobijo mama. 1944 m. rugpjūčio 1 d. į Kauną įžengė Sovietų kariuomenė.

1944-2019

Po karo Tobijas gyveno Katinskų šeimoje Vilniuje. Motinos sesuo Marija Katinskienė rūpinosi juo kaip savo sūnumi. Tobijas kalbėjo vokiečių, rusų, lietuvių ir jidiš kalbomis. Po karo jis dėjo daug pastangų, kad įvaldytų lietuvių kalbą. Baigė vidurinę, Pedagoginį institutą ir dirbo Skaičiavimo mašinų gamykloje. Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1991 m. ir atsikūrus šalies žydų bendruomenei, Tobijas tapo aktyviu jos nariu. Iki pat savo mirties Tobijas ėjo Getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos vadovo pareigas.