Uždarytas gete 1941-1944 m.

Aš ten buvau

Tobijas su mama persikėlė į Kauno getą 1941 m. liepos viduryje. Jie liko gyvi po 1941 m. spalio 28 d. didžiosios geto akcijos, kuomet žuvo apie 9 tūkstančiai žmonių. Gete Tobijas mokėsi šaltkalvio amato, žaidė su draugais, augino triušius, įsidarbino prie vartų. Apie getą Tobijas pasakojo jau praėjus 50 metų. Tobijas įvertino, kad jo mama tuo metu daug geriau suvokė situacijos tragediją nei tai galėjo padaryti vienuolikmetis berniukas. Mama rūpinosi ne tik maistu, apranga ir vaiko saugumu. Mamos iniciatyva sulaukęs 13-os Tobijas gete atliko bar micvą, kad taptų visaverčiu religinės žydų bendruomenės nariu.

1944 m. kovo 27–28 d. gete vyko vaikų akcija. Suimti vaikai buvo nužudyti. Tobijas slėpėsi tarp savo triušių ir liko gyvas. 

Tobijas Jafetas (1930-2019 M.), Lietuva

Tobijas Jafetas (1930-2019 M.), Lietuva

APSVARSTYKITE TOBIJO GYVENIMĄ KAUNO GETE

Gyvenimas gete

1941–1944 m. Tobijas su mama gyveno gete. Jie išliko gyvi per visas akcijas, kuomet žmonės buvo atrenkami žudymui. Trūko maisto. Tobijas dirbo. Mama rūpinosi maistu, apranga, saugumu. 

1) Išklausykite Tobijo pasakojimą apie gyvenimą gete ir atsakykite į klausimus: 

  • Apibūdinkite žmogaus gyvenimo aplinkybes, kada sušalusių bulvių lupenos tampa skanėstu. Palyginkite savo apibūdintą realiją su Tobijo gyvenimu gete.

  • Pasakodamas apie gyvenimą gete, Tobijas vartoja žodžius, kuriais mes apibūdiname kažką malonaus – šypsotis, džiaugtis, skanu, lengva, namai. Mums įprastais žodžiais Tobijas pasakoja apie tragediją ir žūtį. Palyginkite ir įvardinkite skirtumus bei panašumus, kas yra  džiaugtis, skanu, namai  jums ir kas tai buvo Tobijui gete. 

Motinos žūtis

Pasakodamas apie getą, Tobijas pagerbia mamą. Ji davė jam gyvybę kaip motina ir suteikė savo vaikui gyvybę antrą kartą gelbėdama iš geto. Jai pačiai išsigelbėti, deja, nepavyko. Apie mamos žūtį Tobijas sužinojo iš karą pergyvenusių žmonių ir pats nebuvo tikras pasakojimo tikslumu. 1944 m. liepos 1 d. motina galbūt bandė papirkti geto vartų sargybinį, kuris ją nušovė. Motinos kapas neišliko.

2) Išklausykite Tobijo pasakojimą apie motinos žūtį. Atsakykite į klausimus: 

  • Kodėl Tobijo mama ryžosi trauktis iš geto tik 1944 m.?

  • Geto vartų sargybinis kaip karys buvo įsipareigojęs saugoti getą ir šaudyti reikalui esant. Jis atliko savo pareigą – nušovė nelegaliai iš geto ketinusią pasitraukti moterį. Ką įvardintumėte kaltais už Tobijo motinos nužudymą?

Holokaustą pergyvenęs vyras sudegusio Kauno geto griuvėsiuose.

Vokiečių okupacija

1941 m. birželio 24 d. vokiečių kariuomenė įžengė į Kauną. Išvakarėse, birželio 23 d., Lietuvos Aktyvistų Fronto kovotojai perėmė miesto ir šalies valdymą, paskelbė Lietuvos nepriklausomybę, įkūrė Laikinąją vyriausybę ir ėmėsi įgyvendinti tvarką šalyje, į kurią įėjo ir žydų areštai. Daugelis lietuvių su palengvėjimu stebėjo sovietinių okupantų pasitraukimą ir pasitiko vokiečius. Iš tiesų lietuviai trumpam pasijuto vėl nepriklausomos Lietuvos gyventojai: ant pastatų plevėsavo trispalvės, šalyje buvo atstatyta lietuviška savivalda. Sukilimo vadai ir vyriausybė siekė vokiečių pripažinimo. Tačiau šie nesileido į jokias derybas su Laikinąja vyriausybe kaip vokiečiams lygiaverte krašto valdytoja. Nors vyriausybė stengėsi kontroliuoti padėtį, iš tikrųjų kraštui vadovavo vokiečiai. Birželio 25 d. Kaunas buvo visiškai vokiečių rankose. Mieste vyko didžiausi Lietuvoje pogromai, per kuriuos nužudyta keli tūkstančiai žydų. Juos iniciavo vokiečiai, vykdė ginkluoti lietuvių būriai. Liepą Kauno VII ir IV fortuose pradėtos masinės žydų žudynės. Iki geto įkūrimo rugpjūčio 15 d. buvo nužudyta apie 8 000 žydų.

Liepos 10 d. vokiečių nurodymu Kauno savivalda išleido įsakymą visiems žydams nuo liepos 15 d. iki rugpjūčio 15 d. persikraustyti į getą Vilijampolės rajone. Liepos 12 d. buvo išleistas įsakymas žydams žymėti save geltona Dovydo žvaigžde, gatvėse vaikščioti nuo 6 val. iki 20 val. ir kiti draudimai.

Vokietijos kariuomenė sparčiai stūmėsi į priekį, užimdama Sovietų Sąjungos teritorijas. Paskui ją sekę specialūs vokiečių policijos daliniai – operatyvinės grupės (Einsatzgruppen), sudarytos iš operatyvinių būrių (Einsatzkommando), organizavo, kontroliavo ir vykdė reicho priešų (žydų, čigonų, komunistų ir kitų) naikinimą fronto užnugaryje. Iki 1942 m. buvo išžudyta apie 80 proc. Lietuvos žydų. Likusieji buvo uždaryti į getus. Kauno getas buvo įkurtas 1941 m. rugpjūčio 15 d., kada teritorija buvo galutinai atitverta spygliuota viela ir atskirta nuo išorinio pasaulio. Getą saugojo vokiečių ir lietuvių policininkai. Iki karo Vilijampolėje gyveno apie 12 000 žmonių. Gete kalėjo apie 30 000. Dar iki geto Vilijampolės rajonas buvo išskirtinai skurdus – be vandentiekio ir kanalizacijos, dezinfekcijos įstaigų, pirčių ar ambulatorijų. Vokiečių nurodymu geto vidaus gyvenimą tvarkė patys kaliniai. Judenratas (žydų taryba) atstovavo žydų interesams ir buvo pavaldus vokiečiams. Kauno judenratas turėjo šiuos skyrius: Maitinimo ir tiekimo, Finansų, Sveikatos, Juridinį, Statistikos, Darbo, Butų ir Technikos. Judenratui buvo pavaldi žydų policija ir ugniagesių komanda. Ilgainiui savivalda kito. Judenrato pirmininku buvo išrinktas gydytojas pagal profesiją Elchananas Elkesas. Vokiečiai nustatė geto kalinių maisto normą. Savaitinę maisto normą vienam kaliniui sudarė 700 gr. duonos, 125 gr. miltų, 125 gr. arklienos, kavos ir arbatos pakaitalai.

Geto gyventojai dirbo vokiečių paskirtus darbus. Svarbiausias objektas, kuriam reikėjo daugiausia jėgos, buvo Aleksoto aerodromas. Tai buvo sunkiausia darbo vieta. Iki aerodromo pirmyn ir atgal reikėjo eiti 16 km., dirbti atvirame lauke dieną ir naktį pamainomis – kasti žemę, pakrauti ir iškrauti vagonus.

1941 m. spalio 25 d. judenratas gavo gestapo įsakymą visus geto kalinius surinkti į vieną aikštę spalio 28 d. ryte. Tą dieną esesininkai vykdė žmonių atranką. Žmonės prieidavo šeimomis prie esesininkų, o šie siuntė juos į kairę arba dešinę. Viena pusė buvo mirtis, kita – laikinas gyvenimas. Pasmerktieji, apie 9 200 žmonių, buvo perkelti į mažąjį getą, iš jo – į IX fortą ir sušaudyti. Tai didžiausias vienoje vietoje ir vienu metu nužudytų žmonių skaičius Lietuvos istorijoje. Po didžiosios akcijos gete liko 17 000 kalinių.

Netekę laisvės, teisės būti žmonėmis, sugrūsti ankštoje, nuo išorės pasaulio atitvertoje teritorijoje – gete, žydai sugebėjo organizuoti kultūrinį gyvenimą, sukurti socialinio aprūpinimo, sveikatos ir švietimo sistemas. Gete veikė bendrojo lavinimo ir religinės mokyklos, profesiniai kursai ir amatų mokyklos, vaikų saviveiklos būreliai, kur vaikai mokėsi vaidinti, dainuoti ir šokti, biblioteka, simfoninis orkestras.

Po didžiosios akcijos didelio masto žudynių gete nebuvo iki 1944 m., kai kovo 26–27 d. getą sudrebino dar viena – vaikų – akcija. Tą dieną mirčiai buvo surinkta 1 700 vaikų. 1944 m. nustojo veikti judenratas ir geto policija.

Įkalinti gete žydai, vieni sąmoningai, kiti impulsyviai, nepasidavė okupantams. Pasipriešinimas įgijo pačias įvairiausias formas – nuo nesusitaikymo su nacių nužmoginimo politika per kultūrą, religiją ir tradicijas iki ginkluotos kovos. Dalis geto žydų, ypač jaunimas, būrėsi į pogrindinę antinacinę organizaciją ir ketino priešintis ginklu. Nežiūrint rizikos ir skaudžių netekčių, manoma, kad apie 1500 geto kovotojų sugebėjo prisijungti prie sovietų partizanų.

Kauno getas buvo likviduotas 1944 m. liepą. Iš jo liko beveik vieni griuvėsiai – pasitraukdami vokiečiai sprogdino namus, žinodami, kad po jais įrengtose slėptuvėse slepiasi žmonės. Jose gyvi sudegė apie 1000 žmonių. Likę gyvi žydai buvo išvežti į Štuthofą, Dachau ir kitas stovyklas. Laisvės sulaukė keli šimtai geto kalinių.

3) Susipažinkite su medžiaga apie nacių okupaciją Kaune ir Kauno getą. Atsakykite į klausimus:

  • Kas tai yra nacių laikų getas? Surašykite jo apibrėžimą.

  • Kaip geto gyventojai priešinosi naciams?

Papildoma medžiaga