Slapstymasis 1944 m.

Aš ten buvau

Po 1944 m. kovo 27–28 d. vaikų akcijos, kuomet buvo suimti apie 1300 vaikų ir sušaudyti Kauno IX forte, Tobijas nebegalėjo gyventi gete legaliai. Mama susisiekė su žmonėmis Kaune, kad paprašytų savo sesers Marijos Katinskienės pagalbos, kuri kaip lietuvė gyveno su šeima Vilniuje.

Tobijas sėkmingai paliko getą ir persikėlė slėptis pas tetą Vilniuje 1944 m. balandį–liepą. 1944 m. liepą bandydama papirkti geto sargybą ir pasitraukti iš geto buvo nušauta Tobijo mama. 1944 m. rugpjūčio 1 d. į Kauną įžengė Sovietų kariuomenė.

Tobijas Jafetas (1930-2019 M.), Lietuva

Tobijas Jafetas (1930-2019 M.), Lietuva

APSVARSTYKITE TOBIJO GELBĖJIMO ISTORIJĄ

Pabėgimas iš geto

Mamos rūpesčiu ir iniciatyva buvo rengiamas Tobijo gelbėjimas. Gelbėjime dalyvavo ir Tobijo artimieji, jo šeimos žmonės, ir tie, kurių Tobijas nepažinojo. Viskas baigėsi sėkmingai. Tobijas pasiekė tetos butą Vilniuje, kur ir buvo jo slėptuvė. 

1) Išklausykite Tobijo pasakojimą apie pasitraukimą iš geto ir atsakykite į klausimus: 

  • Išvardinkite detaliai, kokius sūnaus gelbėjimo parengimo veiksmus atliko mama.

  • Įvardinkite žmones ir jų veiksmus, kurie per karą padėjo Tobijui likti gyvam.

  •  Įvardinkite, kurie gelbėjimo veiksmai priklausė nuo Tobijo valios, o kurių Tobijas iš esmės negalėjo nulemti.

Karo pabaiga

1944 m. balandį–liepą Tobijas slėpėsi Katinskų bute Vilniuje. Tobijas leido laiką skaitydamas ir lošdamas šachmatais. Jam pasisekė, nes per visą slapstymosi laiką jo niekas neaptiko. 1944 m. liepos 11 d. į Vilnių įžengė Sovietų kariuomenė. Slėptis nebereikėjo. 

2) Išklausykite Tobijo pasakojimą apie karo pabaigą ir atsakykite į klausimus: 

  • Vokiečių okupacija Lietuvoje baigėsi todėl, kad į šalį įžengė sovietai. Sovietų okupacija reiškė žmonių areštus, trėmimus, žudymą ir kovą su pasipriešinimu.  Pasvarstykite, kaip turėtume vertinti politinį ir karinį sovietų veiksmą, kuris Tobijui reiškė gyvenimą ir suteikė dalinę laisvę, o kitiems nešė mirtį?

  • Jei jums tektų slėptis bute ir būti taip tarsi jūsų nėra, kaip manote, kuo užsiimtumėte? Ar reikėtų įveikti baimę? Jei taip, kaip ją įveiktumėte?

Grupelė žydų skaito judenrato pranešimą Kauno gete.

Stebėtojai, nusikaltimo dalyviai ir gelbėtojai

Dauguma Lietuvos gyventojų tiesiogiai holokauste nedalyvavo. Jie matė žydų tragediją, gailėjo žydų, niekino žudikus. Bet kai reikėjo veikti – gelbėti pasmerktuosius, jie nieko nedarė. Vėliau holokausto tyrinėtojai tokius žmones pavadino stebėtojais.

Baimė nukentėti už pagalbą žydams vertė rūpintis savimi. Savisaugos instinktas patarė nieko nežinoti ir neklausinėti. Godumas ir praktiškumas traukė pasisavinti sušaudytųjų turtą. Išgąstis ir užuojauta atsimušdavo į bejėgiškumą. Už pagalbą žydams grėsė mirtis.

Lietuviai, nusikaltimo dalyviai, buvo skirtingos socialinės padėties, išsilavinimo ir profesijų žmonės. Kiekvieno jų dalyvavimo holokauste motyvai buvo individualūs, nusikaltimo dydis – nevienodas. Vieni patarnavo naciams savo užimamomis pareigomis ir talentu, kiti – betarpiškai dalyvaudami žudynėse. Po karo sovietų suimtas ir teisiamas Joniškio burmistras Antanas Gedvilas sakė: „Kai pradėjau eiti pareigas, maniau, kad teks vykdyti tik administracines užduotis. Be to tikėjau senosios Lietuvos atstatymu. Tačiau greitai viskas pasisuko taip, kad tapau nepriekaištingu vokiečių įsakymų vykdytoju.“ Karo metu Skuode policininku dirbęs Jurgis Embrasas pasakojo: „Kartu su kitais aš variau žydus ir juos šaudžiau. Sušaudėme apie 500 vyrų. Paskui varėme moteris su vaikais. Kai kurias aš asmeniškai pažinojau. Pakeliui nušoviau keletą, tarp jų motiną su trejų metu vaiku.“ Savo karo laikų dienoraštyje Zenonas Blynas rašė: „Negaliu pakęsti, kad /vokiečiai/ verčia šaudyti reguliariai, kad šaudo lietuviai, kad tampam tik apmokamais budeliais, kad mus filmuoja.“

Ypatinga žmonių grupė buvo tie, kurie gelbėjo žydus. Parama buvo skirtinga. Kai kurie suteikdavo nekėlusią rizikos, atsitiktinę, trumpalaikę ir iš esmės nekeitusią žydų likimo pagalbą: paguosdavo ir padrąsindavo žodžiu, įspėdavo apie pavojų, nurodydavo bėgliams kryptį, sušelpdavo maistu ar rūbais, pagaliau – žinodami apie besislapstančius, neišduodavo.

Daugiau rizikavo – net savo ir savo artimųjų gyvybe tie, kurie ryždavosi neatsitiktinei ir ilgalaikei pagalbai: saugodavo žydų turtą, dalimis jį perduodami dar gyvam savininkui, taip gelbėdami jį nuo bado ir skurdo gete, priglausdavo žydus ilgesniam laikui, parūpindavo fiktyvius dokumentus, slėpdavo žydų dienoraščius ir knygas, siūlydami pagalbą lankėsi gete, tarpininkavo žydams kaip žinianešiai.

Vieni gelbėjo konkrečius žydus – tuos, kuriuos asmeniškai pažinojo. Kiti suteikdavo pagalbą nesirinkdami – kiek galėjo, rėmė visus, kuriems reikėjo pagalbos.

Gelbėtojai, kaip ir nusikaltėliai, buvo įvairaus išsilavinimo, kilę iš skirtingų socialinių sluoksnių. Gelbėjimo motyvai taip pat buvo įvairūs – priešiškumas vokiečių politikai, užuojauta ir žmogiškos pareigos jausmas, religiniai įsitikinimai, naudos ir užmokesčio siekimas.

Valios pasirūpinti kitais stoką matome abiejose žmonių grupėse – ir bendrai Lietuvoje, ir tarp pačių žydų. Turbūt kiekvienas sutiks, kad rūpinimasis pirmiausia savimi būdingas žmogui apskritai, nepriklausomai nuo tautybės. Štai gete judenratas įsteigė teismą, kad šis baustų už nusikaltimus ir spręstų ginčus tarp asmenų. Teismui tekdavo civilinės ir kriminalinės bylos (pavyzdžiui, gyventojų ginčai, kam priklauso nužudyto žmogaus turtas). Geto teismas buvo nelegalus, nes, formaliai žiūrint, gestapas buvo vienintelė už žydų reikalus atsakinga institucija. Teismo ir kalėjimo buvimas padėjo stiprinti geto kalinių moralę ir mažinti nusikalstamumą. Deja, teismas negalėjo išspręsti valdžios pareigūnų piktnaudžiavimo tarnyba problemos. Geto policija ir kiti pareigūnai naudodavosi savo padėtimi – įdarbindavo giminaičius, nusavindavo turtą, naudodavo fizinę jėgą. Judenratui pavaldūs pareigūnai net ir neperžengdami savo įgaliojimų kitų gyventojų akyse jau buvo laikomi privilegijuotais, o visi kiti – eiliniais.

Atrodytų, mirtis turėjo sulyginti visus. Tačiau gete, kuris iš laiko perspektyvos žiūrint, reiškė atidėtą mirtį, buvo privilegijuotieji ir eiliniai. Vieni sąmoningai piktnaudžiavo tam tikromis privilegijomis. Kiti tai darė nemąstydami. Treti gelbėjo silpnesnįjį. Galiausiai kiekvienas iš vienos kategorijos galėjo pereiti į kitą. Gete gyveno žmonės.

3) Susipažinkite su medžiaga apie įvairius, sąmoningus ir nesąmoningus, žmonių pasirinkimus per holokaustą. Atsakykite į klausimą: 

  • Kokie buvo Lietuvos žmonių pasirinkimai ir elgesys žydų atžvilgiu per Antrąjį pasaulinį karą?

Papildoma medžiaga