Pasirinkite kalbą 
English 
svenska 
română 
polski 
Deutsch 
magyar 
Lietuvos žydų bendruomenės svetainė, 2019 m. birželis.
Aš ten buvau
Po karo Tobijas gyveno Katinskų šeimoje, Vilniuje. Motinos sesuo Marija Katinskienė rūpinosi juo kaip savo sūnumi. Tobijas kalbėjo vokiečių, rusų, lietuvių ir jidiš kalbomis. Po karo jis dėjo daug pastangų, kad įvaldytų lietuvių kalbą. Baigė vidurinę, Pedagoginį institutą ir dirbo Skaičiavimo mašinų gamykloje.
Lietuvai atgavus nepriklausomybę 1991 m. ir atsikūrus šalies žydų bendruomenei, Tobijas tapo aktyviu jos nariu. Iki pat savo mirties Tobijas ėjo Getų ir koncentracijos stovyklų kalinių sąjungos vadovo pareigas.
Tobijas Jafetas (1930-2019 M.), Lietuva
Išmokstant lietuvių kalbą
Tobijas siekė išsilavinimo. Baigė vidurinę mokyklą, įgijo aukštojo mokslo diplomą. Išmoko lietuvių kalbą.
1) Išklausykite Tobijo pasakojimą apie studijas ir atsakykite į klausimus:
-
Kokiame mieste Tobijas lankė mokyklą?
-
Tobijas lankė mokyklą, kurioje dalykai buvo dėstomi lietuvių kalba. Lietuvių tuo metu jam buvo tarsi užsienio kalba. Kaip manote, iš kur Tobijas turėjo tokį užsidegimą mokytis?
Išsilavinimas ir darbas
32 savo gyvenimo metus Tobijas dirbo Skaičiavimo mašinų gamykloje. Tik 1955 m. Tobijas sužinojo apie tėvą ir brolį Azrielį, kurie gyveno Anglijoje. 1957 m. tėvas atvyko į Sovietų Sąjungą ir susitiko su Tobijumi.
2) Išklausykite Tobijo pasakojimą apie išsilavinimą ir darbą. Atsakykite į klausimus:
-
Tobijo pasakojime apie mokymąsi ir darbą negirdime žydų kultūros, religijos ar žydų tapatybės ilgesio. Kaip manote, kas Tobijui tuo metu buvo svarbiausia?
-
Apibūdinkite lietuvišką vidurinę mokyklą baigusio ir Skaičiavimo mašinų gamykloje dirbusio Tobijo tapatybę? Įvardinkite žydiškąją tapatybės dalį.
Kreipimąsis į ateinančią kartą
"Kitai kartai linkiu nepatirti tų baisumų, per kuriuos aš perėjau. Netrukdyti gyventi kitiems. Kiekvienas gyvenimas, koks jis bebūtų, yra vienintelis ir labai brangus."
Istorinis tekstas
Žydai Sovietų Lietuvoje po Antrojo pasaulinio karo
Maža žydų dalis pergyveno Antrąjį pasaulinį karą. Į tėvynę grįžo žydai, kurie pirmosiomis karo dienomis evakavosi į Sovietų Sąjungos gilumą, ištvėrė nacių koncentracijos ir mirties stovyklas, kiti – išliko slapstydamiesi, kovodami sovietinių partizanų arba sovietinės kariuomenės gretose. Dalis karą pergyvenusių negrįžo į Lietuvą, bet emigravo į Palestiną, JAV, Kanadą, Vakarų Europos ir kitas šalis. Po karo į Lietuvą atvyko rusakalbiai žydai iš kitų Sovietų Sąjungos respublikų. Lietuvoje žydai ėmė atstatyti bent mažą dalį nacionalinių institucijų. Vienas pirmųjų rūpesčių buvo sutvarkyti žudynių vietas, pastatyti paminklus. Vilniuje ir Kaune pradėjo veikti religinės bendruomenės, kurioms vadovavo vieninteliai du išlikę rabinai. 1944 m. atkurtas žydų muziejus Vilniuje. Buvo steigiamos vaikų įstaigos Vilniuje ir Kaune. 1946 m. Lietuvoje gyveno apie 10 000 žydų.
Sovietų Sąjungos antisemitinė politika kenkė žydų gyvenimui Lietuvoje. Neleista spausdinti leidinių jidiš kalba. Imta likviduoti negausias žydų kultūros institucijas. Iki 1950 m. uždaryti žydų muziejus, mokykla ir internatas Vilniuje ir mokykla Kaune. Su žeme sulyginta didžioji sinagoga. Vilniuje, likviduotos dvejos žydų kapinės. Paneriuose nugriautas paminklas holokausto aukoms su užrašu jidiš kalba. 1951 m. Vilniuje pervadintos Gaono, Žydų, Strašūno gatvės, susijusios žydų istorija. Žydai ėmė emigruoti iš šalies.
Po Stalino mirties 1953 m. sekęs „atšilimas“ suteikė tam tikras galimybes žydų meninei saviraiškai. 1959 m. Lietuvoje gyveno 24,600 žydų. Žydai garsėjo savo talentu ir darbais. Tai rašytojas Grigorijus Kanovičius, kompozitorius Benjaminas Gorbulskis, „Ažuoliuko“ choro įkūrėjas ir vadovas Hermanas Perelšteinas ir kiti. Žydų emigracija nesiliovė. 9–o dešimtmečio pabaigoje jų Lietuvoje buvo 12,300.
Dėl holokausto, pokarinės emigracijos ir iš kitų sovietinių respublikų į Lietuvą atvykusių žydų, dėl sovietinės žydams nepalankios politikos, organizuotos žydų bendruomenės Lietuvoje nebuvo.
9–o dešimtmečio pabaigoje žydų gyvenimo atgaivinimas Lietuvoje susijęs su Lietuvos Atgimimo sąjūdžiu. 1987 m. susiformavo Iniciatyvinė Lietuvos žydų rėmėjų grupė, kuri neužilgo peraugo į Lietuvos žydų kultūros draugiją, iš jos – į bendruomenę. Lietuvoje veikė radijo laida jidiš kalba, Martyno Mažvydo bibliotekoje ėmė veikti Judaikos skyrius, atidarytas žydų muziejus Vilniuje. Atsidarė žydų darželiai ir mokykla. Pradėtas leisti laikraštis „Lietuvos Jeruzalė“. Vilniuje ir Kaune gatvėms grąžinti istoriniai vardai. Visoje Lietuvoje pradėtos tvarkyti žydų kapinės ir masinės žūties vietos.
Sudarė: Rūta Puišytė
Literatūra:
Jidišo įnašas į Europos kultūrą, Vilnius: Vaga, 1998.
Vilniaus žydų meno saviveiklos kolektyvams 50 metų, Vilnius: Lietuvos žydų bendruomenė, 2006.
Žydai Lietuvoje. Istorija, kultūra, paveldas, Vilnius: R. Paknio leidykla, 2009.
Žydų gyvenimas Lietuvoje, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2007.
Žydų muziejus. Almanachas, Vilnius: Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus, 2003.
Žydų muziejus, Vilnius: Lietuvos valstybinis žydų muziejus, 1994.
4) Susipažinkite su medžiaga apie žydų gyvenimą sovietų Lietuvoje. Atsakykite į klausimą:
-
Kaip apibūdintumėte Lietuvos žydus po karo kaip visumą? Kokie buvo šių žmonių rūpesčiai, poreikiai, saviraiška?
Papildoma medžiaga
