Romai Vokietijoje ir Lenkijoje

Wellesina McCrary  |  Romai Vokietijoje ir Lenkijoje

Wellesina McCrary | Romai Vokietijoje ir Lenkijoje

Daugiau apie apie Europos romų istoriją, anticiganizmą ir romų persekiojimą skaitykite Romų genocidas >>

Nacių vykdyta romų ir sinčių politika

1930-aisiais metais nacių Vokietija ėmėsi anticiganistinių veiksmų, tai yra romų registracijos, daugėjo romų ir sinčių areštų. Iš romų buvo atimtos jų teisės. Romai tapo pirmieji koncentracijos stovyklų kaliniai.

Po karo pradžios romai buvo išvežami į okupuotas teritorijas ir žudomi koncentracijos stovyklose arba masiškai šaudomi. 1942 m. gruodį vienas iš nacių Vokietijos lyderių Heinrichas Himmleris išleido įsakymą suimti ir išsiųsti visus romus ir sinti į taip vadinamą Zigeunerlagerį, kuris buvo pastatytas šalia Aušvico-Birkenau.

Pirmasis romų transportas atvyko į Aušvicą 1943 m. vasario 26 d. Romai keliavo sugrūsti perpildytuose gyvuliniuose vagonuose šaltyje, be maisto ir vandens. Jei tekdavo keliauti vasarą, romai kentė nepakeliamą karštį. Tarp kalinių buvo ir vaikai. Prieš likviduojant Aušvico-Birkenau stovyklą 1944 m. apie 20 tūkstančių romų ir sinti žuvo dujų kamerose, taip pat nuo ligų ir Josefo Mengelės vykdytų medicinos eksperimentų.

1942–1944 m. 23 tūkstančiai romų buvo išvežti į specialią „čigonų“ stovyklą, vadinamąjį Zigeunerlagerį prie Aušvico-Birkenau. Jiems ant rankų buvo ištatuiruoti numeriai. „Čigonų“ stovykloje, skirtingai nei kitose Aušvicui pavaldžiose stovyklose, šeimos galėjo likti kartu. Vyrai, moterys ir vaikai gyveno kartu. Jie buvo apgyvendinti barakuose, kurių sienos buvo plonutės, nebuvo grindų. Barakuose abiejose pusėse stovėjo lovos. Vienas barakas turėjo talpinti apie 400 žmonių. Iš tikrųjų jame susigrūdę gyveno dvigubai daugiau kalinių. Nebuvo jokios higienos ir švaros. Tik trys barakai turėjo prausyklas ir tik viename buvo tualetas.

 

Kaip ir likusieji Aušvico kaliniai, romai buvo baudžiami už mažiausius prasižengimus. Jie turėjo išsirikiuosi per kalinių skaičiavimą ir tikrinimą, kuris truko valandų valandas, kentėjo nuo šalčio, bado ir mušimų. Juos kankino, liepė daryti fizinius pratimus (pavyzdžiui, šokti ir kristi ant žemės arba bėgioti). Juos mušė lazdomis. Už įvairius prasižengimus romus sodindavo į bunkerį, kur kalinys privalėjo stovėti ir negalėjo atsisėsti ar nors kiek pajudėti. Jie gaudavo įvairių bausmių. Dažnai vokiečių sargybiniai įsiverždavo į barakus naktį ir imdavo mušti kalinius lazdomis.

Nešvara, šaltis, žmonių spūstis, gausa ir alkis sukeldavo ligų protrūkius tarp romų. Pavyzdžiui, 1943 m. kovą stovyklos vadovybė buvo priversta atidaryti ligoninę, kuri užėmė du barakus. Ligoninė, žinoma, negalėjo pagelbėti išsekusiems žmonėms. Kaliniams trūko maisto, rūbų, lovų ir medikamentų. Jie kentėjo nuo bado, tuberkuliozės, plaučių uždegimo ir kitų ligų. 1943 m. gegužę vidurių šiltine sergančius kalinius nužudė dujų kamerose.

Vyriausiasis Zigeunerlagerio gydytojas buvo Josefas Mengelė, kuris vykdė eksperimentus su kaliniais (romų vaikais). Atlikęs eksperimentą, jis siuntė aukas į dujų kameras. Po Zigeunerlagerio likvidacijos 1944 m. rugpjūčio 2 d. dalis likusių gyvų romų buvo nugabenti į Buchenwaldo arba Ravensbrucko stovyklas. Likusieji buvo nužudyti dujų kamerose.

Karo pabaiga ir likimas po karo

Likvidavus Aušvicui priklausiusią čigonų stovyklą 1944 m. vasarą, visi gyvi vyrai buvo nugabenti į Buchenwaldo koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Moterys buvo nuvežtos į Buchenwaldui pavaldžias stovyklas, kur jos dirbo priverstinius darbus fabrikuose. Fabrikų produkcija buvo reikalinga Vokietijai ir jos kariuomenei. Tik keletas žmonių sulaukė karo pabaigos, nes stovyklos gyvenimo ir darbo sąlygos buvo nepakeliamos. Amerikos kariuomenė išvadavo Buchenwaldą 1945 m. balandžio 11 d.

Seni prieš romus nukreipti prietarai gyvuoja iki šiol. Daugelyje Europos Sąjungai priklausančių šalių, kuriose gyvena romai, vis dar gyvuoja romų diskriminacija, romų žmogaus teisės nėra apsaugotos.

 

Priešiški nusistatymai romų atžvilgiu vis dar girdimi viešosiose ir privačiose kalbose ir randami tekstuose. Tai galime girdėti ir skaityti ne tik internete, bet ir žiniasklaidoje. Tokie priešiški nusistatymai paveikia net pačius romus ir jų požiūrį į save, jie jaučiasi nuskriausti. Priešiški nusistatymai nepadeda integruoti romus į visuomenę.

Romai bijo persekiojimų, todėl stengiasi nesirodyti viešojoje erdvėje. Dažniausiai jie linksta nepranešti policijai apie priešiškumus, kurie yra nukreipti prieš juos. Jie net nemano, kad gali sulaukti nors kokios policijos pagalbos. Jie bijo, kad persekiotojas imsis keršto, jei romas praneš policijai apie įvykį. Yra nepaprastai svarbu atminti jų tragišką praeitį, o taip pat žinoti, kad neapykanta ir priešiški nusistatymai veda prie neteisybės, žalojimo ir mirties žmonių, kurie, kaip visi kiti, turi teisę į taikų, ramų ir laimingą gyvenimą.