Romų tautybės žmonės Rumunijoje

Petre Pandelică  |  Biografija  |  Romų tautybės žmonės Rumunijoje  |  Klausimai ir atsakymai

Petre Pandelică | Romų tautybės žmonės Rumunijoje

Daugiau apie Europos romų istoriją, anticiganizmą ir romų persekiojimą skaitykite Romų genocidas >>

Romų kilmės istorija

Romų protėviai atvyko į Europą iš šiaurės Indijos 8–10 a. Jie buvo keliaujantys žmonės. Europiečiai laikė juos atvykus iš Egipto ir pavadino „čigonais“.

Į Europą atvykę „čigonai“ ilgainiui pasiskirstė į dvi grupes – romus ir sinti. Sinti daugiausia gyveno Vakarų Europoje, romai – Centrinėje ir Rytų Europoje.

Daugybė romų ir sinti patyrė persekiojimus ir vergystę Rumunijos žemėse. Rumunijos kunigaikštystėse romai patyrė ilgą vergystės laikotarpį. Jis truko 471 metus, nuo 1385 m. iki 1856 m.

Antrojo pasaulinio karo pradžioje Europoje gyveno apie vienas milijonas romų. Pusė jų gyveno Rytų Europoje. Didžioji romų dauguma buvo neišsilavinę ir gyveno ypač sunkiomis sąlygomis. Reikia pažymėti, kad keliaujančių romų 20 a. viduryje mažėjo.

Kasdienis gyvenimas

Pagal 1930 m. surašymą Rumunijoje gyveno daugiau nei 260 tūkstančių romų. Daugelis dirbo kalviais, sidabrakaliais, amatininkais, taisė batus, dirbo žemės ūkio darbus, keliavo kaip muzikantai ir vedžiojosi gyvūnus. Kai kurie turėjo savo parduotuves, ypač jei siuvo ar taisė batus, vertėsi smulkia prekyba ar kitu smulkiu verslu.

Romų moterys ir vyrai tuokėsi labai jauni ir susilaukdavo daug vaikų. Daugelis romų perėmė religiją šalies, kurioje gyveno. Taigi Rumunijoje jie buvo krikščionys ortodoksai. Iš kitos pusės, romai turėjo daug savų tradicijų ir papročių, kurių ištikimai laikėsi. Papročiai lietė santuoką, šeimą ar laidojimo tradicijas.

Romų gimtoji kalba buvo romų, nors jie kalbėjo ir rumunų. Daugelis jų neturėjo jokio išsilavinimo. Tai buvo bendroji visų romų problema. Tėvai neleido vaikų į mokyklą. Vietoje mokyklos vaikai dirbo laukuose, prie gyvulių, bet kur, kur reikėjo. Mokyklos nelankė.

Dauguma romų gyveno atsiskyrę nuo rumunų. Tai ypač buvo būdinga keliaujantiems romams. Jie keliavo iš vienos vietos į kitą, kurdavo savo laikinąją gyvenvietę kur nors šalia vieno ar kito miesto ar kaimo.

Nacių politika romų ir sinti atžvilgiu

1941 m. Hitleris atidavė Rumunijai Transnistriją kaip kompensaciją už šiaurės Transilvanijos praradimą. Tais pačiais metais maršalas Antonesku išleido įsakymą ištremti žydus iš Besarabijos ir Bukovinos į naujai gautą teritoriją – Transnistriją. Tas pats likimas laukė ir romų. Jie buvo ištremti į Transnistriją 1942 m.

Antonesku įsakyme buvo nurodyta ištremti „pavojingus“ romus, t. y. tuos, kurie klajojo ir buvo nesėslūs, neturėjo pastovios darbo vietos ar buvo užfiksuoti policijos atliekant nusikaltimą ar prasižengimą. Visgi dauguma sėslių romų patyrė deportaciją ir buvo išvežti iš namų. Galiausiai apie 25 tūkstančiai romų buvo perkelti į Transnistriją.

Deportaciją vykdė policija. Sėslūs romai buvo talpinami į traukinių vagonus. Jie vyko traukiniais. Keliaujantys romai turėjo savo vežimus, kuriais vyko į Transnistriją. Atvykus vežimai iš jų buvo atimti.

Atvykus į Transnistriją, romai buvo palikti gyventi po atviru dangumi. Kelionė juos jau buvo išvarginusi. Keliavo vyresni žmonės ir vaikai. Žmonėms trūko maisto, vandens, šiltų rūbų. Kiek vėliau rumunų valdžia atėmė namus iš ukrainiečių ir juose apgyvendino romus. Viename kambaryje turėjo grūstis daug žmonių.

Maistas buvo didžioji problema. Žmonės pradėjo medžioti gyvūnus laukuose. Jei juos pagaudavo sargyba, tai galėjo kainuoti ir gyvybę. Kad išliktų, žmonės valgė žmogieną. Sargyba kankino kalinius, prievartavo moteris.

Karo pabaiga ir likimas po karo

Karas ėjo į pabaigą. Vokietija ir jos sąjungininkai patyrė sutriuškinimą. Jie traukėsi iš užimtų teritorijų. Dalis ištremtųjų galėjo grįžti į namus Rumunijoje.

Kelionė į namus truko savaites. Keliautojai labai retai galėjo naudotis traukiniais ar vežimais. Didžiąją kelio dalį jie ėjo pėsčiomis. Daugumą romų paliko savo šeimas Transnistrijoje, nes seneliai, tėvai, vaikai ir kiti negalėjo keliauti.

Grįžę namo, jie negalėjo atgauti savo palikto turto ir namų. Jų namai ir turtas buvo nacionalizuoti.

Pokarinė integracija į gyvenimą Rumunijoje priklausė nuo kiekvieno žmogaus individualiai. Grįžę žmonės ieškojo darbo. Ieškojo ir gyvų šeimos narių. Daugelis gyveno skurde. Dar ir šiandien romai Rumunijoje susiduria su stereotipais ir išankstine nuostata. Todėl dauguma stengiasi gyventi su savais, atskirai nuo rumunų.