Romai nacių Vokietijoje

Reinhardas Florianas  |  Biografija  |  Romai nacių Vokietijoje

Reinhard Florian | Romai nacių Vokietijoje

Skaitykite daugiau apie Europos romus, anticiganizmą ir persekiojimus Romų genocidas >>

Persekiojimai 1930-aisiais

Hitleriui atėjus į valdžią Vokietijoje, keitėsi romų gyvenimas. Romus persekiojo visuomet, tačiau 20 a. trisdešimtieji metai buvo patys sunkiausi.

Rasiniai įstatymai buvo nukreipti į romus, taip pat į žydus. Romų gyvenimas buvo labai apribotas. Romams drausta dirbti daugelį darbų, neleista keliauti, kur nori, šeimos buvo išskirtos, suaugusieji ir paaugliai buvo verčiami atlikti labai sunkius priverstinius darbus. Buvo draudžiamas bet koks ryšys tarp romų ir vokiečių.

Romai gyveno keliaudami, todėl į juos žiūrėta kaip į neprisitaikiusius prie visuomenės. Žinoma, tokiems žmonėms neliko vietos naujoje Vokietijos visuomenėje. Kai buvo pradėtas karas, romai buvo siunčiami į kalėjimus, išvežami į getus okupuotoje Lenkijoje, į koncentracijos ir mirties stovyklas.

1942 m. Heinricho Himmlerio sprendimu visi Trečiajame reiche gyvenę romai turėjo būti išsiųsti į specialiai jiems sukurtas stovyklas Aušvice. Ten jie turėjo būti nužudyti.  

Mauthauseno koncentracijos stovykla

Mauthauseno koncentracijos stovykla buvo pastatyta Austrijoje, kurią 1938 m. aneksavo Trečiasis reichas. Pradžioje manyta, kad stovykloje bus kalinami politiniai ir kiti ideologiniai reicho priešai.

1939 m. naciai pastatė naują stovyklą Gusene, kur kaliniai baisiose ir nepakeliamose sąlygose kasė granitą. Granitą Vokietija naudojo naujų namų statybai. Kalinių transporto srautas į naująją stovyklą riedėjo be sustojimo.  Kaliniai buvo vežami baisiomis sąlygomis, be vandens, traukiniai kelionėje sustodavo ir laukdavo keletą dienų, kad praleistų karo tikslais važiuojančius traukinius. Mathauseną pasiekę kaliniai buvo išsekę ir be jėgų. 

Kalinių gyvenimo sąlygos stovykloje buvo žiaurios. Kaliniai dirbo Vokietijos karinei pramonei, juos nuolat kankino. Daugelis mirdavo iš karto po atvažiavimo, kiti buvo nužudyti dujų kamerose arba sušaudyti.

Nuo 1938 m. iki karo pabaigos apie 190 000 keturiasdešmties skirtingų tautybių žmonių buvo atvežta į Mauthauseną. Amerikos kariuomenė išvadavo stovyklą 1945 m. gegužės 5 d.

Buna/Monowitzų koncentracijos stovykla

1940 m. pabaigoje Vokietijos chemijos pramonės gigantas IG Farben nusprendė perkelti savo fabrikus į Lenkiją šalia Aušvico. Toks fabrikų išdėstymas buvo pasirinktas dėl patogių geležinkelių, galimybės gauti gamybai reikalingas medžiagas ir Aušvico koncentracijos stovyklos, kuri turėjo teikti darbo jėgą.

1942 m. spalį buvo pastatyta nauja Monowitzų stovykla. Ji buvo skirta būtent Vokietijos chemijos fabrikams. Stovyklos kaliniai buvo verčiami atlikti labai sunkius darbus. Jie tiesė kelius, nešė krovinius, į traukinių vagonus krovė cementą ir kitas medžiagas.

Negalintys dirbti žmones, sergantys ir išsekę buvo atrenkami ir nužudomi. Žmonės, kurie nebuvo nužudyti Aušvico dujų kamerose, 1945 m. sausį turėjo žygiuoti į Buchenvaldą ir Mauthauseną. Monowitzų stovykloje kalėjo du kaliniai, kurie vėliau tapo pasaulio įžymybėmis. Vienas jų buvo Nobelio premijos laureatas Elie Wieselis. Kitas – rašytojas Primo Levi.  

Charlottegrube stovykla

Charlottegrube stovykla buvo pavaldi Aušvico koncentracijos stovyklai. Ji buvo pastatyta šalia anglies kasyklų, kurios priklausė Hermanno Göringo Werkės konsorciumui. Kaliniai buvo išdalinti į dvi darbo grupes. Viena dirbo po žeme, kita – žemės paviršiuje. Jie kasė  anglį, krovė ją į vagonus, statė elektrinę Charlottės mieste.

Kaip ir kitose stovyklose, priverstinio darbo sąlygos Charlottegrube stovykloje buvo išskirtinai prastos. 1944 m. daugiau nei 600 kalinių buvo suvaryti į barakus, kuriuos juosė neįelektrinta spygliuota viela. Stovyklą saugojo 54 SS vyrai, taip pat policininkai ir Vermachto kariai.

Kaliniai, kurie jau negalėjo dirbti, buvo atrenkami ir nužudomi Aušvice. Vietoje nužudytųjų buvo atvežami nauji.

1945 m. sausį buvo numatyta kalinius perkelti į kitą stovyklą pėsčiomis. Po dviejų dienų žygio kaliniai turėjo apsisukti ir grįžti atgal, nes artėjo Sovietų kariuomenė. Dalis kalinių buvo perkelti į Mathauseno ir kitas stovyklas Austrijoje.

Mirties kelias

Sovietų kariuomenė artėjo. 1945 m. sausio 17 d. vokiečiai traukėsi kartu su kaliniais iš Aušvico ir jam priklausiusių stovyklų. Sausio 21 d. vokiečiai išgabeno apie 56 tūkstančius kalinių. Iš jų apie 9 tūkstančiai mirė.

Kelionę išgyvenę kaliniai buvo nugabenti į Mathauseną ir Buchenvaldą. Kaliniai, kurie ėjo mirties kelią, gyveno labai neilgai po išvadavimo. Jie buvo per silpni išgyventi.