Holokaustas

Holokausto istorijos įvadas

Europos žydai

1933 m. Europoje gyveno apie 9 milijonus žydų, kurie sudarė mažiau nei 2 % visų gyventojų. Daugiausia žydų gyveno Lenkijoje, vakarinėje Sovietų Sąjungos dalyje, Rumunijoje ir Baltijos šalyse. Minėtose šalyse žydai sudarė nuo 5 iki 10 % gyventojų.

Žaidžiantys vaikai žydų priemiestyje Paryžiuje, 1931 m.

Žaidžia šachmatais, Lodzė, 1936 m.

Vokietijoje gyveno apie pusė milijono žydų, kurie sudarė tik 0,75 proc. gyventojų.1923 m. Lietuvoje gyveno apie 154 tūkstančiai žydų, kurie sudarė 7,6 proc. visų gyventojų.

Daugelyje Rytų Europos ir Sovietų Sąjungos miestelių žydai tebesilaikė per šimtmečius susiklosčiusio gyvenimo būdo. Jie gyveno mažuose, nuo didmiesčių nutolusiuose miesteliuose, kur neretai sudarė daugumą miestelių gyventojų. Nemažai žydų ir toliau vilkėjo tradicinius apdarus kaip jų protėviai ir gyveno griežtai besilaikydami religijos nuostatų ir potvarkių. Kai kurie jų buvo turtingi, bet didžioji dauguma – vargšai. Didžiuosiuose miestuose vis daugiau žydų įsiliejo į gyvenamą visuomenę ir nors dalis žydų vis dar laikėsi religijos nuostatų, kiti nesilaikė prisirišę prie religijos ir papročių. Vakarų Europoje vis daugiau žydų asimiliavosi, tai reiškė prisitaikymą prie gyvenamosios aplinkos. Apskritai kalbant, žydų gyvenimas Europoje buvo nevienalytis ir kiekvienoje vietoje skirtingas.

Hitleris ir nacių ideologija

Po Pirmojo pasaulinio karo vykusioje Versalio taikos konferencijoje Vokietija pasirašė sutartis, pagal kurias neteko dalies žemių, įsipareigojo mokėti didžiules reparacijas karą laimėjusioms šalims. 1923 m. Vokietiją pakirto didžiulė infliacija, krito pinigų vertė, nuskurdinusi didžiules grupes žmonių.

Nacių propaganda Berlyne, 1932 m.

Neužilgo 1929 m. pasaulį sudrebino JAV akcijų rinkos krizė, kurios pasekoje 6 milijonai vokiečių neteko darbo. Žmonės ieškojo, ką apkaltinti už visas bėdas, ir tokiais atpirkimo ožiais Hitlerio siūlymu tapo žydai.

Nuo trisdešimtųjų metų augo žmonių parama Hitleriui ir Nacių partijai. Daugybė vokiečių prarado pasitikėjimą demokratija ir tuometinių partijų gebėjimu ką nors keisti. Nemažai vokiečių Hitlerį laikė tikruoju vadu, kuris atstatys Vokietijos prarastą šlovę. Savo kalbose Hitleris vaizdavo Vokietiją atgausiančią prarastas teritorijas ir net išplėsiančią savo gyvenamąsias erdves, kurių reikia šalies vystymuisi. Jis kvietė į kovą prieš „grobuonišką“ kapitalizmą ir komunizmą, įrodinėjo arijų rasės viršenybę prieš visas kitas rases, tarp kurių žemiausia buvo pavojingų parazitų žydų rasė.

Hitleris niekino žydus ir vertino juos kaip patį didžiausią pavojų žmonijai, nes žydai tariamai siekė valdyti pasaulį ir žmoniją. Hitlerio įsitikinimų apie žydus kaip piktavalius grobuonis šaknys glūdėjo antižydiškoje krikščioniškoje tradicijoje, aiškinusioje, kad žydai nužudė Jėzų. Tad, pasak Hitlerio, baltųjų arijų rasė turėjo vengti kraujomaišos su žydais bet kokia kaina, kad vokiečiai išlaikytų grynumą.

1933–1939 m. – nuo atskyrimo iki persekiojimo

Per 1932 m. lapkričio rinkimus Nacionalsocialistų darbininkų partija gavo daugiau nei trečdalį balsų. Politikai koncervatoriai įtikino prezidentą Paulį von Hindenburgą paskirti Adolfą Hitlerį mažumos vyriausybės (konservatorių ir nacionalsocialistų) kancleriu. Naciai greitai pergudravo kitas partijas, įgijo centro partijų paramą ir išleido eilę naujų įstatymų, kad galiausiai sutriuškintų demokratiją.

Žydas teisininkas dr. Michaelis Siegelis išstatytas viešam paniekinimui Miuncheno gatvėse, nes kliovėsi teisine sistema. Naciai nuskuto Siegelį, privertė žygiuoti gatvėmis basomis ir nešti plakatą: „Niekuomet daugiau nesiskųsiu policijai.“

Visos partijos, išskyrus nacių, buvo uždraustos. Įvairios nacių organizacijos ėmėsi žmonių viešo ir privataus gyvenimo kontrolės. Naciai pradėjo persekioti žydus ir kitus, kurių turėjo nelikti Vokietijos visuomenėje. Kitų politinių pažiūrų žmonės buvo įkalinami koncentracijos stovyklose neribotam laikui ir be teismo. 1933 m. ėmė veikti Dachau koncentracijos stovykla, tarnavusi modeliu kitoms stovykloms. Veikė gausi įvairovė nacių jaunimo organizacijų. Per organizacijas jaunimas buvo mokomas paklusnumo naujajai tvarkai. Nacių ideologija persmelkė visą visuomenę.

Gavę valdžią naciai iš karto leido naujus įstatymus, kurie atskyrė žydus nuo visuomenės. Einant laikui buvo išleisti šimtai antižydiškų įstatymų. Vieni įstatymai draudė žydams lankytis pirtyse, parkuose ar restoranuose, kiti draudė eiti valstybines pareigas, dirbti žiniasklaidos ar kultūros srityse. Neužilgo žydų vaikams buvo draudžiama lankyti mokyklas, žydai gydytojai ir teisininkai negalėjo aptarnauti nežydų. Pagal įstatymą žydai buvo antrarūšiai piliečiai.

Lėtai, bet užtikrintai žydai buvo išstumti iš visuomenės. Žydai turėjo perduoti savo gyvenamąsias vietas ir vertingus daiktus valstybei. Parduotuvę ar verslą turėję žydai savo nuosavybę turėjo perleisti nežydams už minimalią kainą. Daugelis žydų norėjo pasitraukti iš Vokietijos, tačiau buvo ypač sunku gauti leidimą apsigyventi kitoje šalyje. Švedija laikėsi griežtos imigrantų politikos. Prieš Antrojo pasaulinio karo pradžią Švedija priėmė tik keletą tūkstančių žydų.

1938 m. rudenį priimtu įstatymu Vokietijoje gyvenę Lenkijos piliečiai žydai privalėjo palikti Vokietiją. Įstatymas palietė apie 15 tūkstančių žmonių, kurių kelių kartų šeimos gyveno Vokietijoje. Tai buvo Lenkijos piliečiai, tačiau Lenkijos valdžia nenorėjo jų priimti ir apgyvendino juos tarp Lenkijos ir Vokietijos sienų įrengtose pabėgėlių stovyklose.

Viena iš šeimų, kurią palietė Vokietijos įstatymas, buvo Grynszpanai, Vokietijoje gyvenę nuo 1911 m. Jų sūnus Herschelis, tuo metu septyniolikmetis, buvo pasitraukęs į Paryžių. Kai Herschelis sužinojo, kad jo tėvai ir sesuo gyvena baisiomis sąlygomis pabėgėlių stovykloje, jis gavo ginklą ir nuėjęs į Vokietijos ambasadą Paryžiuje nušovė diplomatą Ernstą von Rathą. Po dviejų dienų, 1938 m. lapkričio 9 d. Rathas mirė. Šį įvykį Propagandos ministras Josephas Goebbelsas panaudojo kaip pretekstą atkeršyti už diplomato mirtį ir pradėti antižydiškus pogromus.

1938 m. lapkričio 9 d. vakare Vokietijoje prasidėjo žiaurūs ir kruvini antižydiški pogromai, kuriuos imta vadinti lapkričio pogromais. Žmonių persekiojimas, žudymas ir plėšimas truko keturias dienas. Buvo išplėšta tūkstančiai žydų parduotuvių ir sudaužyta langų. Stiklas kaip krištolas nuklojo gatves. Gal dėl to lapkričio pogromai vokiškai pavadinti Kristallnacht (krištolo naktis). Vyrai ir moterys buvo daužomi lazdomis iki mirties ir šaudomi.

Kai kurios aukos neištvėrusios įtampos nusižudė. Manoma, kad naktį iš lapkričio 9 į 10 dieną buvo nužudyta 400 žydų. Per visus lapkričio pogromus buvo nužudyta apie 1500 žydų, padegta 300 sinagogų, apie 30 tūkstančių žydų vyrų suimta ir įkalinta koncentracijos stovyklose vien dėl tautybės. Nacių vyriausybė nusprendė, kad žydai privalo padengti Vokietijos žalą ir sumokėti vieną bilijoną reichsmarkių. 

Herschelis Grynszpanas sumėmimo metu, 1938 m. Paryžius, Prancūzija.

Per lapkričio pogromus suimti žmonės Buchenvaldo (Vokietija) koncentracijos stovykloje surinkti skaičiavimui, 1938 m.

1939–1942 m. – perkėlimas į getus

1939 m. rugsėjį Lenkiją užpuolė pradžioje Vokietija, vėliau – Sovietų Sąjunga. Vadovaudamiesi tarpusavio sutarimu Vokietija ir Sovietų Sąjunga pasidalino Lenkiją. Vokietijai atitekusioje Lenkijos dalyje gyveno apie 2 milijonus žydų. Vokiečiai Lenkijos žydus priskyrė dar žemesnei rasinei žmonių kategorijai nei Vokietijos žydus. Gana greitai vokiečiai priėmė sprendimą visus periferijoje gyvenančius žydus perkelti į miestus. Miestuose turėjo būti sukurti getai, kuriuose būtų įkalinti visi žydai. Getai dažnai buvo steigiami gausiai žydų gyvenamose miesto teritorijose. Visi būsimo geto teritorijoje gyvenę nežydai turėjo išsikraustyti. Žydų perkėlimas į getus dažnai vyko ypač brutaliai.

Geto teritorija buvo atitveriama tvora. Visi žydai privalėjo segėti skiriamąjį Dovydo žvaigždės ženklą. Žydų skiriamieji ženklai įvairiose vietose skyrėsi vienas nuo kito. Tai galėjo būti šešiakampė geltona Dovydo žvaigždė, geltonas arba baltas rankos raištis su Dovydo žvaigžde arba „J“ raide. Žydams buvo draudžiama palikti getą be leidimo. Bandę išeiti iš geto ir slėptis tarp nežydų žydai visiškai priklausė nuo žmonių pagalbos. Už pagalbą žydams žmonės buvo griežčiausiai baudžiami. Neretai žydai bėgo į getą, kad išvengtų iki geto patirtų persekiojimų ir kančios.

Tūkstančiai kalinių traukinių vagonuose buvo gabenami tolyn nuo Vakarų Europos ir Vokietijos į tokias vietas kaip Ryga, Minskas ar Kaunas. Į dalį getų Rytų Europoje buvo išvežti Vakarų Europos romai. Žmonės buvo vežami į darbo stovyklas. Galiausiai getai buvo likviduoti. Nacių požiūriu negalintys dirbti getų kaliniai buvo šaudomi arba vežami žudymui į koncentracijos ir mirties stovyklas.

Lodzės geto žydai.

1941 m. Hitlerio sprendimu buvo užpulta Sovietų Sąjunga. Nacių operatyvinės grupės (vok. Einsatzgruppen) įžengė į Sovietų Sąjungą sekdamos Vokietijos kariuomenę. Operatyvinių grupių uždavinys buvo naikinti komunistus ir žydus. Operatyvinės grupės žudė tūkstančius romų. Šaudymo vietas ruošė pačios operatyvinės grupės, vietos žmonės, aukos arba sovietų karo belaisviai. Paskaičiuota, kad operatyvinės grupės sušaudė, sudegino ar kitaip nužudė apie 2 milijonus žmonių.

1942-1945 m. – Holokausto vykdymas

Sovietų Sąjungos užpuolimas nevyko taip sėkmingai kaip Vokietija tikėjosi. Raudonoji Armija įnirtingai priešinosi ir galiausiai sustabdė Vermachto puolimą. Vokiečių sumanymas perkelti visus žydus į okupuotos Sovietų Sąjungos Azijos teritoriją nepavyko. Operatyvinių grupių vykdytas žmonių naikinimas padarė poveikį kareivių psichikai ir aukšti nacių pareigūnai privalėjo ieškoti kitų būdų, kaip likviduoti žydus.

1942 m. sausį Berlyno priemiestyje Vanzėjoje susirinko aukšti Nacių partijos ir civiliai pareigūnai, kurie priėmė „galutinį žydų klausimo sprendimą“. Dar 1941 m. rudenį buvo manyta, kad siekiant surasti kiekvieną žydą ir jį sunaikinti, reikia tarsi tankiomis šukomis pereiti per visą Europą nuo Vakarų iki Rytų. Suimtus žydus reikia transportuoti geležinkeliais į mirties stovyklas. Vanzėjos konferencijoje buvo nuspręsta, kad skirtingi vokiečių administracijos daliniai bendradarbiaus tarpusavyje, o jiems vadovaus policijos ir saugumo tarnybos.

Dar prieš Vanzėjos konferenciją žydai ir romai buvo masiškai šaudomi. Ieškant tinkamiausio būdo naikinti žmones, buvo vykdomi eksperimentai. Pavyzdžiui, žmonės buvo naikinami specialiose automašinose su kėbulu. Žmonės susodinami į kėbulą, kuris sandariai uždaromas ir į jį leidžiamos išmetamosios dujos. Masiškai automašinose žmonės buvo naikinami Chelmno mirties stovykloje netoli Lodzės, prieš tai automašinas išbandžius ir patobulinus Ukrainoje ir kitur.

Belzeko mirties stovykla rytų Lenkijoje buvo pastatyta dar prieš Vanzėjos konferenciją. Kitos dvi – Sobiboras ir Treblinka – iškilo 1942 m. pavasarį.

Vanzėjos konferencijos pastatas Berlyne.

Mirties stovyklos buvo sukurtos vien tam, kad per įmanomai trumpą laiką būtų sunaikinta kuo daugiau žmonių. Vietoje nacių naikinimą stovyklose atliko tam tikslui atrinkta sąlyginai maža kalinių grupė. Nacių prižiūrimi jie turėjo užtikrinti, kad viskas vyktų sklandžiai ir be pertraukų. Visi kiti, kurie pateko į mirties stovyklas, buvo iš karto žudomi.

Šimtai tūkstančių žydų iš vokiečių okupuotų teritorijų buvo gabenami traukiniais į mirties stovyklas Lenkijoje. Minėtose keturiose stovyklose buvo nužudyta apie 2 milijonai žmonių.

Dar dvi stovyklos – Maidaneko ir Aušvico – veikė kaip koncentracijos ir mirties centrai, kur žmonės buvo kalinami ir žudomi.

Aušvico koncentracijos stovykla buvo sukurta 1940 m. Lenkijos mieste Osvencime, panaudojant senus karinės bazės barakus lenkų politiniams kaliniams ir sovietų karo belaisviams apgyvendinti. Netrukus barakų pritrūko ir SS nusprendė pastatyti naują stovyklą su dujų kameromis už trijų kilometrų nuo Osvencimo esančiame Birkenau (lenk. Bžezinkos) kaime. Oficialiai naujoji stovykla vadinosi Aušvicas II. Nuo 1942 m. pavasario Aušvicas-Birkenau veikė kaip darbo ir mirties stovykla.

Aplink Aušvicą iškilo dar keturiasdešimt priverstinio darbo stovyklų. Vokietijos pramonė išnaudojo stovyklų darbo jėgą. Traukiniais atvežami kaliniai neturėjo supratimo, kur jie vyksta. Viskas vyko chaose, SS kareiviai davė nurodymus, šunys lojo, paskirti kaliniai prižiūrėjo naujai atvykusių išlaipinimą iš traukinių vagonų ir privalėjo viską atlikti kuo greičiau. Senyvo amžiaus žmonės, vaikai ir ligoniai buvo iš karto siunčiami į dujų kameras. Likusieji ėjo per SS gydytojų vykdytą atranką darbams. Netinkančius darbams SS gydytojai siuntė į dujų kameras.

Gyvenimo sąlygos Aušvico-Birkenau stovykloje buvo tokios sunkios, kad kaliniai išgyvendavo tik keletą savaičių. Dujų kameros Aušvico-Birkenau stovykloje veikė iki 1944 m. lapkričio. Iki to laiko nužudyta apie milijonas žydų.

Rytų Lenkijoje netoli Liublino prie sienos su Sovietų Sąjunga veikė Maidaneko mirties ir koncentracijos stovykla. Stovykloje kalėjo ir buvo nužudyti daugybė lenkų intelektualų, politinių oponentų ir sovietų karo belaisvių. Varšuvos geto žydai buvo įkalinti darbo stovyklose netoli Liublino. Daugiau nei 50 tūkstančių žmonių buvo nunuodyti dujų kamerose, daugybė kitų – sušaudyti.

Pabėgti iš kurios nors stovyklų buvo iš esmės neįmanoma. Sobibro ir Treblinkos mirties stovyklose kaliniai organizavo pabėgimus. Kelioms dešimtims kalinių pavyko pabėgti, likusieji buvo pagauti, kankinti ir nužudyti. Sukilo ir Aušvico-Birkenau stovyklos kaliniai. Jie padegė vieną iš dujų kamerų. Tik keletas pabėgo į laisvę. Sukilimai ir pabėgimai teikė viltį kaliniams ir kėlė rūpestį naciams.

Karui einant į pabaigą Chelmno, Belzeko, Sobiboro ir Teblinkos stovyklos buvo likviduotos. Naciai nenorėjo, kad pasaulis sužinotų apie stovyklas ir žuvusiuosius. Naciai pasirūpino, kad būtų iškastos gilios duobės, kuriose buvo deginami lavonai, o pelenai barstomi miškuose ir upėse aplink stovyklas.

1944 m. liepą Raudonoji armija sparčiai skynėsi kelią į Vakarus ir išvadavo Maidaneko stovyklą. Vokiečiai traukėsi labai skubėdami ir nespėjo sunaikinti stovyklos dokumentų ir daiktų. Tokių aplinkybių dėka Maidaneko muziejus šiandieną turi gausų istorinį archyvą.

Nuo 1945 m. sausio iki gegužės sovietų, britų ir amerikiečių kariuomenės išvadavo Vokietijos, Lenkijos ir Austrijos teritorijose veikusias koncentracijos ir darbo stovyklas. Nors iki tol pasaulis žinojo apie žmonių naikinimo vietas ir milijonus sunaikintų žmonių, pamatę naikinimo stovyklų nuotraukas, žmonės liko šokiruoti. Pasaulį pasiekė daugybė stovyklų nuotraukų ir straipsnių.

Po karo Niurnberge ir kitur aukštiems nacių pareigūnams buvo iškelti teismai, dalis nusikaltėlių sulaukė mirties ir įkalinimo bausmių. Kai kurie nusikaltėliai niekuomet nebuvo nubausti.

Nėra tiksliai nustatyta, kiek žydų nužudė naciai. Manoma, kad apytikriai 5 arba 6 milijonus, t. y. du trečdalius Europos žydų. Skaičiavimai yra paremti Vokietijos archyvuose saugoma informacija. Šiandien Europoje gyvena apie 1,5 milijono žydų.

Niurnbergo nusikaltimų žmogiškumui teismas, 1945 m. lapkritis. Pirmoje eilėje sėdi iš kairės: Hermanas Göringas, Rudolfas Hessas, Joachimas von Ribbentropas, Wilhelmas Keitelis, antroje eilėje iš kairės: Karlas Dönitzas, Erichas Raederis, Balduras von Schirachas, Fritzas Dauckelis.

Žydų naikinimas Europoje yra vadinamas holokaustu.   square.jpg