3.3 Getai

Žodis „getas“ yra kilęs iš Venecijos žydų kvartalo pavadinimo. Venecijos žydai gyveno jiems skirtame kvartale, įsteigtame 1516 m.

Užpuolę Lenkiją 1939 m. rugsėjį, vokiečiai beveik iš karto ėmė steigti atskirus kvartalus, vadinamus getais, kuriuose apgyvendino nuo kitų gyventojų atskirtus žydus. Getai buvo steigiami žydų gyvenamuose kvartaluose arba vietose su ypatingai blogomis gyvenimo sąlygomis. Tuose kvartaluose gyvenę ne žydai turėjo išsikeldinti. 

Per karą getai buvo daugiausia steigiami okupuotos Lenkijos teritorijoje, taip pat Baltijos šalyse, Baltarusijoje, Ukrainoje, Čekijoje ir Vengrijoje. Didžiausias iš getų buvo Varšuvos. Čia 3,4 kv. km. teritorijoje gyveno virš 400 000 žmonių.

Getus supo sienos ar spygliuotos vielos tvoros, bet būta ir atvirų getų, be sienų.

Geto gyventojai neturėjo teisės palikti geto teritorijos. Tie, kurie bandė trauktis iš geto ir slapstytis, priklausė nuo žmonių pagalbos.

Żelazna g. 70 ir Chłodna g. 23 kampas (žvelgiant į rytus), 1942 m. birželis. Čia, Żelazna gatvėje, didysis Varšuvos getas jungėsi s su mažuoju.

Vidiniam getų gyvenimui vadovavo vokiečių paskirti judenratai, t. y. getų seniūnų tarybos.

Visus esminius getų egzistavimo klausimus sprendė vokiečių valdžia, kuriai judenratai privalėjo paklusti ir vykdyti nurodymus. Nurodymų vykdytojai buvo ir getų policija, kuri, kaip ir juderatai, visiškai priklausė nuo vokiečių valdžios.

Daugybė žydų iš Vokietijos ir kitų Vakarų Europos šalių buvo siunčiami į Rytus, t. y. Rygą, Minską ir daug kitų vietų. Tam tikras žmonių skaičius buvo išnaudoti priverstiniams darbams.

Getai buvo laikina priemonė, kuri garantavo žydų segregaciją. Vokiečiams išvysčius „Galutinį žydų klausimo sprendimą“, getai buvo likviduoti, o darbams netinkami žmonės buvo sušaudyti arba išsiųsti į mirties stovyklas.

Getuose žydai gyveno ypatingai blogomis sąlygomis ir izoliuoti; žmonės badavo, šalo žiemą, trūko vandens, sąlygos buvo antisanitarinės, visi bijojo epidemijų. Dėl to daugelis mirė.

Nepaisant baisių sąlygų, žydai organizavo dvasinį ir karinį pasipriešinimą. Judenratai ir pogrindžio kovotojai organizavo pagalbą badaujantiems ir sergantiems. Taip pat vyko kultūrinis gyvenimas – veikė mokyklos, bibliotekos, teatrai. Pogrindžio kovotojai jungėsi į kovos grupes, siekdami pasipriešinti ginklu. Ginkluotą pasipriešinimą organizavo virš 100 getų.

Getų aprūpinimas maistu buvo vokiečių rankose. 1940 m. balandį vienas Varšuvos geto kalinys per dieną gaudavo 200 arba mažiau kalorijų. Niekas nebūtų išgyvenęs, jei žmonės nebūtų nelegaliai įnešę maisto į getą. Dažniausiai tai darė vaikai.

Apie 80 % geto suvartoto maisto sudarė nelegaliai per geto sieną įneštas maistas. Vokiečių paskaičiavimu lenkas tuo metu per parą gaudavo 700 kalorijų. Vokiečiams per dieną buvo skirta suvartoti 2 600 kalorijų.    

Perskaitykite tekstus apie getų steigimą ir gyvenimo sąlygas. Pasirinkite dvi internetines nuorodas žemiau ir išklausykite getą išgyvenusiųjų pasakojimus.

Atsisiųsti Venn diagramos paaiškinimą    

Susipažinkite su žemėlapiu. Spustelėkite pažymėtose vietose ir perskaitykite citatas apie getus.